Knut Hamsun
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Knut Hamsun (Knutas Hamsunas, tikroji pavardė Pedersenas, 1859 m. rugpjūčio 4 d. – 1952 m. vasario 19 d.) – norvegų rašytojas 1920 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija.
[taisyti] Biografija
Gimė Vagoje[1], neturtingoje šeimoje. Dirbo statybos darbininku, mokytoju.
Nemažai keliavo po JAV, Prancūziją, Turkiją, Persiją. Nuo 1918 m. rašytojas gyveno Niorholmo dvare.
Antrojo pasaulinio karo metu Hamsunas bendradarbiavo su vokiečių fašistais. 1948 m. Norvegijos teismas paskelbė jį tėvynės išdaviku.
[taisyti] Kūryba
Kūryboje Hamsunas iškelia individo, stovinčio už visuomenės ribų, nesąmoningą dvasios gyvenimą. Kūriniuose jaučiama Frydricho Nyčės filosofijos įtaka. Vėlesnėje rašytojo kūryboje atsiranda naujos temos: neapykanta civilizacijai, kapitalistinių santykių satyra, meilė gamtos vaikams, valkatoms, klajūnams.
- Apysakos: „Panas“ (1894), „Viktorija“ (1898).
- Apsakymai: rinkinys „Pomiškis“ (1903).
- Dramos: trilogija „Prie karalystės vartų“ (1895).
- Novelių rinkiniai: „Aistrų kova“ (1928), „Meilės vergai“ (1928).
- Romanai: „Badas“, (1890), „Misterijos“ (1894), „Laiko vaikai“ (1913), „Segelfoso miestas“ (1915), „Žemės vaisiai“ (1917), „Klajūnai“ (1927), „Augustas“ (1930).
