Klaipėdos Švč. Trejybės bažnyčia

Kitos reikšmės – Švč. Trejybės bažnyčia.

Klaipėdos Švč. Trejybės bažnyčia

Savivaldybė	Klaipėdos miestas
Gyvenvietė	Klaipėda
Adresas	S. Daukanto / Puodžių g.
Pastatyta (įrengta)	1863 m.
Stilius	neogotika

Klaipėdos Švč. Trejybės bažnyčia – buvusi katalikų bažnyčia Klaipėdoje, stovėjusi ties dabartinių S. Daukanto ir Puodžių gatvių sankryža. Sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą. Jos vietą užima sovietinės architektūros tipinis daugiabutis namas, stovintis S. Daukanto g. 2.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klaipėdos krašte įsigalėjus reformacijai, čia nebeliko katalikiškų parapijų. Pamaldiems katalikams tekdavo vykti melstis į artimiausias Žemaitijos šventoves. Katalikų („popiežininkų“) buvo gyvenama Klaipėdos priemiesčiuose. Tarp jų buvo kai kurie atvykėliai valdininkai iš Vokietijos, įguloje tarnavę lenkai, atsikėlėliai žemaičiai. XVIII a. pradžioje Klaipėdos katalikai naudojosi senąja pilies bažnyčia. Tikinčiuosius aptarnavo Kretingos kunigai, gavę kurfiursto leidimą.^[1]

1782 m. katalikų bendruomenei buvo paskirtas tuščias sklypas Krūmamiestyje. Rugpjūčio mėn. buvo pradėta medinės bažnyčios statyba. Vietos pirkliai statybai davė medienos, karalius išskyrė 1000 talerių ir vargonus iš senosios įgulos bažnyčios. Dar nebaigtoje bažnyčioje jau vyko pamaldos, nors dar nebuvo baigta dengti, o po stogu tilpo tik būtini bažnyčios reikmenys: altorius, sakykla, klausykla. 1784 m. jau stovėjo nauja, uždengta malksnų stogu bažnyčia. Pasak istoriko Johano Zembrickio, maldos namai buvo pašventinti 1784 m. gegužės 11 d., per Švč. Trejybės atlaidus. Ji buvo priskirta katalikiškajai Varmės vyskupijai.^[2]

J. Zembrickis minėjo „gremėzdišką” bažnyčios bokštą, kurį jau 1799 m. teko nugriauti neva dėl netiksliai apskaičiuotų jo matmenų. Tai buvęs patogus orientyras laivų kapitonams, todėl 1812 m. jį atstatė šalia bažnyčios. Bažnyčios stogas ne kartą kentėjo nuo pajūrio vėjų, parapijiečiams teko rinkti pinigus jo remontui. Sprendžiant iš atskirai stovinčios varpinės, galima manyti, kad medinė bažnyčia priminė liaudiškos architektūros statinį.^[2] Ji stovėjo visai netoli vėliau iškilusios mūrinės. Naujoji mūrinė bažnyčia pradėta statyti 1863 m. pagal vietos architekto Meyer projektą. Pašventinta 1863 m. rugsėjo 3 d., tituluota Švč. Trejybės vardu. Prie bažnyčios statybos pinigais prisidėjo ir parapijiečiai katalikai, ir miestas. Iš žydų kilmės pirklio Juliaus Liudviko Vynerio fondo buvo paskirta 500 talerių bažnyčios laikrodžiui įsigyti ir bažnyčios aikštei sutvarkyti. Buvo įrengti laisvi praėjimai prie bažnyčios tarp Palangos (dab. S. Šimkaus) ir Puodžių gatvių bei nugriauti seni pastatai išilgai Puodžių gatvės.^[2]

1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, čia iš Kauno ir kitų miestų atvyko nemažai katalikų: valdininkų, mokytojų, karių, kultūros darbuotojų. Pagal 1926 m. sudarytą konkordatą tarp Lietuvos ir Vatikano, įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. Klaipėdos dekanatas pagal šį susitarimą buvo priskirtas Telšių vyskupijai kaip atskiras vienetas – prelatūra.^[1] Į Klaipėdą atvyko lietuvių katalikų kunigų, prisidėjusių prie čia kunigavusių vokiečių. 1924–1930 m. Klaipėdoje lankėsi žinomi kunigai iš didžiosios Lietuvos – Maironis, Vaižgantas, Adomas Dambrauskas-Jakštas ir kiti. Iki pat 1939 m. vokiečių aneksijos atskira lietuvių katalikų parapija Klaipėdoje nebuvo įkurta.

1939 m. pradžioje katalikų bažnyčia Klaipėdoje atsidūrė spaudos puslapiuose dėl įžūlios vagystės. Sausio 2 d. buvo įsilaužta į maldos namus.^[3] Vagys išniekino viduje buvusį turtą, išnešė „7 kielikus, 2 kubkas ir monstranciją”. Pavogti daiktai buvo seni ir meniški, jų vertė siekė apie 4000 litų, neskaitant tų daiktų istorinės vertės.

Per II pasaulinį karą, vokiečių okupacijos metais, lietuviai katalikai persekioti, iš 6 kunigų tik 2 išvengė arešto. Buvo draudžiami lietuviški pamokslai ir giesmės. Telšių vyskupijai nebuvo leista valdyti Klaipėdos prelatūrą, ir visas administracinis darbas vėl perkeltas Varmės vyskupijai. Švč. Trejybės bažnyčia iki 1945 m. buvo pavaldi Varmės vyskupijai.^[1]

Klaipėdoje vykstant smarkiems mūšiams, bažnyčia buvo apgriauta. 1945 m. gegužės mėnesį pasirašytu Telšių vyskupo prašymu jau tų pačių metų pabaigoje katalikams buvo atiduota irvingerių bendruomenės Apaštalų Bažnyčia, stovinti Jūros aikštės ir Bokštų skersgatvio kampe. Tai buvusi vokiečių senkatalikų „Katolische Apostolische Gemeindekirche“ bažnyčia. Tais pačiais metais bažnyčiai suteiktas Kristaus Karaliaus titulas. Nuo pokario iki 1988-ųjų Kristaus Karaliaus bažnyčia buvo vieninteliai veikiantys katalikų maldos namai Klaipėdoje.^[4]

Amžininkai prisimena, kad 1947 m. pradžioje dar stovėjo katalikų ir Šv. Jokūbo bažnyčių pastatų griuvėsiai. 1959 m. Švč. Trejybės bažnyčios vietoje baigtas statyti gyvenamasis daugiabutis namas.^[2]

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Švč. Trejybės bažnyčia buvo sumūryta iš raudonų plytų, turėjo ryškių neogotikos bruožų. Bažnyčios siluetą pabrėžė 52 m aukščio bokštas, prigludęs prie vakarinio fasado. Ši bažnyčia tapo vakarinės ir šiaurinės miesto dalies architektūrine dominante. Galinius šventovės frontonus puošė į viršų prasikišę pinakliai. Pastato šonines sienas rėmė kontraforsai. Prie išorės stiliaus derėjo ir vidus. Ji buvo trinavė, halinė, su nerviūriniais skliautais. Altorius, sakykla ir gaubtas virš jos buvo neogotikinių formų, gausiai papuošti drožiniais. Languose buvo įstatyti geometrinio piešinio vitražai. Bažnyčioje buvo grojama Goebel firmos vargonais, 1911 m. atvežtais iš Karaliaučiaus. Šventoriuje išsisikyrė aukštas ir puošnus medinis kryžius, pastatytas 1931 m. Architektūros istorikas Jonas Tatoris pažymėjo, kad tai buvo pirmas viešas katalikiškas atributas protestantiškame mieste.^[2]