Josquin des Prez

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žoskeno Deprė portretas 1611 m. raižinyje

Žoskenas Deprė (pranc. Josquin des Prez, kitaip Josquin Desprez, tikras - Jossequin Lebloitte, apie 1455 − 1521 m.) – prancūzų-flamandų kompozitorius. Gyvenimo metu paprastai vadintas savo vardu Žoskenas. Dažnai, kartu su Palestrina, įvardijamas vienu iš dviejų reikšmingiausių renesanso kompozitorių, tuo pačiu − vienu iš iškiliausių Vakarų kultūros kompozitorių.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Jokių tikrų žinių apie Žoskeno gimimo aplinkybes nėra. Anksčiau biografai jį siejo su kitu Žoskenu, gimusiu 1440 m. ir dainavusiu Italijoje Milane (šį faktą galima rasti biografijose išleistose iki pat 2000 m.). Dar didesnio netikrumo įnešė aplinkybė, kad Žoskeno vardas tuo metu buvo labai paplitęs. Spėjama, kad des Prez yra pravardė, o ne tikra pavardė. 1466 m. minima, kad dėdė Gille Leibloitte dit Desprez ir teta Jacque Banestonne dovanojo po savo mirties nuosavybę Jossequin Lebloitte dit Desprez, kaip paskutiniam gyvam giminaičiui, Kondė siur l’Esko miestelyje. Gimimo vieta, taip pat, nežinoma. Spėjama, kad jis galėjo gimti dabartinės Belgijos Heno provincijos pietuose arba Pikardijos šiaurėje, Sen Kventino miestelyje. Spėjama, kad jis gimė 1450 m. viduryje. Sen Kventino parapijos archyvuose minimas choro berniukas, vardu Žoskenas. Apie Žoskeno muzikinį lavinimąsi, taip pat, nežinoma nieko. Yra spėjimas, kad jis galėjo būti pažįstamas su vyresniu kompozitoriumi Johannes Ockeghem, nes keliuose ankstyviausiuose Žoskeno kūriniuose yra tiesioginių referencijų į Johannes Ockeghem kūrybą. Žoskeno vardas minimas Jean Molinet poemoje „Nymphes des Bois“, skirtoje Okehemo mirčiai paminėti. Šiai poemai Žoskenas parašė muziką.

1477 m. balandžio 19 d. dokumente minima, kad Žoskenas gieda Anžu kunigaikščio Renė dvare Provanso Ekse. Spėjama, kad jis galėjo atvykti į Eksą jau apie 1775 m. ir išbūti jame iki 1778 ar iki 1780 m (kunigaikščio mirties). 1483 m. Žoskenas dokumentuotas Kondė siur l’Esko miestelyje (dabartinės Prancūzijos ir Belgijos pasienyje), kaip mirusio dėdės paveldėtojas. Kartu minimas jo tėvo Gossard Lebloitte dit Desprez vardas. Žoskeno gyvenimas iki 1483 m. nežinomas. Spėjama, kad jis galėjo dainuoti pas Prancūzijos karalių Liudviką XI-ąjį Paryžiuje (Renė Anžu choras po jo mirties perėjo karaliaus žinion). Kitu spėjimu, jis iškart keliavo į Italiją, galbūt net į Vengriją (Estergono arkivyskupas Pál Várdai 1539 m. mini, kad 1480 m. Žoskenas dainavo pas Vengrijos karalių Matijasą Korviną). Dainininkams tuo metu buvo įprastas nuolatinis keliavimas ieškant patronų. 1484 m. birželio 19 d. Žoskenas dokumentuotas kapeliono tarnystėje pas kardinolą Ascanio Sforza Milane. Vatikano archyvai liudija, kad jis tikėjosi gauti Sent Obeno parapijos Prancūzijos Buržo vyskupijoje beneficiją, kurią visgi gavo, tačiau atsisakė ir tikriausiai niekuomet nebuvo į ją nuvykęs. Kartu dokumentuota, kad Milane Žoskenas Sforcoms tarnavo iki 1489 m.

1489 m. Žoskenas pradėjo giedoti popiežiaus Inocento VIII-ojo koplyčioje, vėliau − Aleksandro VI-ojo Bordžijos. Siksto koplyčios sienoje buvo rastas užrašas JOSQUINJ, kuris gali būti Žoskeno vienintelis išlikęs autografas (tuo metu buvo įprasta Siksto koplyčioje dainuojantiems dainininkams užrašyti savo vardą sienoje). Nežinoma, kada baigėsi Žoskeno kontraktas (spėjama, kad Žoskenas galėjo būti „paskolintas“ Sforcų į popiežiaus koplyčią). Į Milaną Žoskenas grįžo kažkuriuo metu tarp 1495 ir 1499 m. Spėjama, kad Žoskenas po to tarnavo Prancūzijos karaliui Liudvikui XII-ajam, kuris tuomet užėmė miestą ir daugelį įtakingų milaniečių įkalino, įskaitant valdančios Sforcų šeimos narį, Žoskeno patroną Ascanio Sforza. Tai spėjama iš to, kad keletas Žoskeno ankstyviausių to meto darbų atrodo, kad buvo parašyti Prancūzijos dvarui. XVI a. muzikos teoretikas Heinrich Glarean mini, kad Žoskeno motetasMemor esto verbi tui servo tuo“ („Prisimink savo žodį tavo tarnui“) parašytas tam, kad priminti, kad karalius skolingas beneficiją.

1503 m. balandį Žoskenas persikėlė į Ferarą pasamdytas hercogo Ercole d’Este, kuris buvo Liudviko XII-ojo sąjungininkas. Išlikę du hercogo patarėjų laiškai, kuriuose aptariama naujo dvaro choro kapelmeisterio kandidatūra ir jame Žoskenas lyginamas su kitu garsiu to meto kompozitoriumi Heinrich Isaac. Viename laiške teigiama, kad Žoskenas kuria muziką geriau, kitame atkreipiamas dėmesys, kad Žoskenas kainuos daugiau nei Izakas (200 dukatų vietoj 120), bei minima, kad su Izaku lengviau rasti bendrą kalbą, nes Žoskenas kuria tada, kada jis nori, o ne tada, kada užsakovas nori. Tai vienintelis žinomas liudijimas apie Žoskeno asmenybę. Nepaisant Žoskeno kainos hercogas kapelmeisteriu pasamdė jį. Praėjus porai mėnesių po Žoskeno atvykimo į Ferarą, miestą apėmė maras. Hercogas pasitraukė į užmiestį, Žoskenas paliko miestą neišbuvęs jame nė metų

XVI a. manuskriptas su „Missa de Beata Virgine“ pradžia, Vatikano biblioteka)

Po to Žoskenas grįžo į gimtąsias vietas Šiaurės Prancūzijoje, apsigyveno Kondė l’Esko miestelyje, kuriame turėjo nuosavybės ir 1504 m. gegužės 3 d. užėmė provosto (ūkio administratoriaus) postą Kondė bažnyčioje. Minima, kad 1508-09 m. Buržo katedros vadovybė bandė prisivilioti Žoskeną dirbti choro kapelmeisteriu, tačiau Žoskenas, spėjama, daugiau nebepaliko Kondė, kuriame taip pat buvo suorganizuotas puikus choras. Žoskenas mirė 1521 m. rugpjūčio 27 d. Mirties priežastis nežinoma. Buvo palaidotas Kondė bažnyčioje. Prancūzijos revoliucinių karų metu 1793 m. bažnyčia buvo sugriauta ir kompozitoriaus kapas pražuvo. Kapo užrašas visgi išliko užrašytas XVII a. manuskripte.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Žoskenas Deprė buvo vienu iš pačių žymiausių Europos kompozitorių savo gyvenimo metu. Po mirties jo autoritetas tik augo. Pasirodė kūrinių, kurių autoriumi buvo pažymėtas Žoskenas, nors jau buvo miręs. Jis laikomas pirmu kompozitoriumi Vakarų kultūros istorijoje, kuris pasiekė plataus ir išliekamo žinomumo Europoje.[1] XVI a. viduryje humanistas Cosimo Bartoli Žoskeno vardą muzikoje lygino su Mikelandželo vardu dailėje. Žoskeno vardas buvo aukštai vertinamas visą XVI a. Vėliau buvo primirštas, o jo šlovė atgaivinta pradėjus sistematizuoti Europos muzikos istorijos žinias XVIII a. pabaigoje.

1501 m. Petrucci Venecijoje motetų knygoje Odhecaton publikavo 6 Žoskeno motetus. 1502 m. išleistas vien Žoskeno polifoninių mišių tomas Liber primus missarum Josquin, išspausdintas Petrucci Venecijoje, buvo apskritai pirmas toks leidinys muzikos istorijoje.[2] 1505 ir 1514 m. Petrucci išleido antrąją ir trečiąją mišių knygas. 1526 m. Giunta Romoje publikavo visas tris knygas iš naujo. Žoskeno motetai buvo įtraukti pirmais Petrucci rinkiniuose, pasirodžiusiuose 1502, 1504 ir 1505 m. Tyrinėjant Žoskeno kūrybą XX a. daug kūrinių, anksčiau jam priskirtų, buvo atmesti. Visgi lieka didelė dalis kūrinių, kurie laikomi autentiškais. Juos sudaro 18 mišių ciklai, virš 100 motetų, apie 80 pasaulietinių kūrinių (šansonai ir madrigalai), daugiausia prancūzų kalba. Vėliau Martynas Liuteris apie jį sakė, kad kiti kompozitoriai kuria, kiek jiems natos leidžia, o Žoskenas pats valdo natas. Žoskeno kūryba laikoma vienu iš aukščiausių renesanso polifoninės vokalinės muzikos pasiekimų.

Žymiausiais Žoskeno kūriniais įvardijami:

  • Missa Ave maris stella, 1486–1495 (mišios)
  • Missa Hercules Dux Ferrariae, 1503-04 (mišios)
  • Miserere mei Deus, 1503 (psalmė)
  • Virgo salutiferi, 1504-05 (motetas)
  • Stabat Mater dolorosa (motetas)
  • Praeter rerum serium (motetas)
  • Missa Pange lingua, 1514 (mišios)
  • Missa de Beata Virgine, 1514 (mišios)

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. James Haar. European Music: 1520 - 1640. Boydell Press, 2006 - 576 psl. 34 p.
  2. Sherr, Richard, ed. The Josquin Companion. Oxford: Oxford University Press, 2000. 2 p.
  • Oxford Music Online
  • Sherr, Richard, ed. The Josquin Companion. Oxford: Oxford University Press, 2000.
  • Strohm, Reinhard. The Rise of European Music, 1380-1500. Cambridge: Cambridge University Press, 1993.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]