Beneficija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Beneficija (angl. benefice, lot. beneficium 'geradarybė') – apdovanojimas, dažniausiai dovanojant teisę į žemę. Romos civilinėje teisėje beneficijomis buvo vadinamos įvairios privilegijos, lengvatos.

Ankstyvaisiais viduramžiais – sąlyginis ir laikinas atlyginimas (daugiausia žemės valda) už karo arba administracinę tarnybą.

VII amžiaus pradžioje Frankų valstybėje po Karlo Martelio beneficinės reformos žemė buvo duodama (dažniausiai už karinę tarnybą) iki gyvos galvos. Beneficija buvo skiriama kartu su joje gyvenenčiais valstiečiais, kurie vis labiau priklausė nuo feodalo. Išsivysčius feodaliniams santykiams, beneficija tapo paveldima feodalo žemės nuosavybe (lenu, feodu) ir sudarė feodalinės hierarchijos ekonomikos pagrindą.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

XIV amžiaus pabaigoje didieji Lietuvos kunigaikščiai ėmė dalyti žemes. Atsiradus beneficijai, bajorai suskilo į privilegijuotuosius (šlėktas) ir neprivilegijuotuosius (negavusius benefecijos), atsirado sąlyginis žemės valdymas. XV amžiuje LDK benficijų skaičius ir dydis sparčiai didėjo, dydžiu jos pralenkė tėvonijas.

Taip pat bažnytinės beneficijomis vadintos ir pelningos tarnybos, kurias LDK dvasininkams katalikų bažnyčia teikė nuo XIV amžiaus pabaigos. Tridento bažnyčios surinkimas (15451563) benficijas apribojo. Lietuvoje beneficijų karpymas nusitęsė iki XVIII amžiaus.