Jacques Lipchitz

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Amedeo Modiljanio nutapyti Žakas ir Betra Lipšicai

Jacques Lipchitz (gimė Chaim Jacob Lipchitz, liet. Žakas Lipšicas; 1891 m. rugpjūčio 22 d. Druskininkai – 1973 m. gegužės 16 d. Kapri, Italija, palaidotas Jeruzalėje) – Lietuvos žydų kilmės skulptorius, žymus kubizmo atstovas, gyvenęs ir kūręs Prancūzijoje, JAV, Izraelyje ir Italijoje.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Žakas Lipšicas gimė pirmasis iš šešių vaikų pasiturinčio statybų rangovo Abraomo Lipšico (Lipchitz) ir Rachelės Leach Krinski šeimoje. Mokėsi vietos žydų mokykloje, Balstogės komercinėje mokykloje ir Vilniaus gimnazijoje. 1906–1909 m. mokėsi inžinerijos. Visgi pagrindinį dėmesį skyrė dailės studijoms Vilniaus piešimo mokykloje.

1909 m. jo tėvui nežinant išvyko mokytis dailės į Paryžių. Jį rėmė motina, vėliau ir tėvas. Po tėvo bankroto naktimis išvežiodavo vaisius, kitiems skulptoriams dirbo pagalbininku.

Mokėsi Meno mokykloje (Ecole des Beaux Arts). Lankė Žuliano akademiją (Academie Julian), skulptoriaus R. Verle (Raoul Verlet) studiją ir piešimo kursus Kolarosio akademijoje (Academie Collarossi). Jį domino Egipto, antikinės Graikijos skulptūra.

1912 m. Žakas Lipšicas grįžo į carinę Rusiją atlikti karo tarnybos, tačiau buvo atleistas dėl silpnos sveikatos, grįžo į Paryžių.

Paryžiuje bendravo su kubizmo pradininkais Pablu Pikasu ir Chuanu Grisu, taip pat su Amedeo Modiljaniu, Diego Rivera, Chaimu Sutinu ir Moise Kislingu. Išsinuomojo studiją Monparnase greta Konstantino Brinkušio.

Žakas Lipšicas sulaukė pripažinimo ir užsakovų 1920 m., kada L. Rosenbergo galerijoje Paryžiuje buvo surengta jo pirmoji personalinė kūrybos paroda.

1915–1930 m. jisai reiškėsi kubizmo principais ir sukūrė žinomiausius savo darbus: „Vyrą su gitara“, „Besimaudančiąją“, „Gyvenimo džiaugsmą“, „Žmogų su mandolina“, seriją bareljefų, primenančių kubistų paveikslus, ir rašytojų Gertrude Stein, Jean Cocteau skulptūrinius portretus.

1930 m. Paryžiuje, „Galerie de la Renaissance“, 100 jo kūrinių eksponuota retrospektyvioje parodoje. Maždaug tuo metu pastebimas jo stiliaus pasikeitimas. Griežtas, geometrizuotas plokštumas keitė aptakesnės biomorfinės formos. Meilės, vaiko ir motinos, tėvynės, žmogiškumo, gėrio ir blogio kovos temas vaizdavo graikų ir romėnų mitologijos, Senojo testamento įvaizdžiais.

1936–1937 m. jo darbams buvo skirta atskira galerija Pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Jo skulptūra „Prometėjas“ laimėjo prizą.

1941–1945 m. jisai su žmona Berta Kitroser gyveno JAV, kur sukūrė „Maldą“, „Pavasarį“, „Piligrimą“, „Giesmių giesmę“, kelias „Prometėjo“ temos interpretacijas.

1946 m. jisai grįžo į Paryžių, tačiau persigalvojo ir grįžo į JAV. Įsikūrė Niujorke. Jo žmona liko Paryžiuje ir jų šeima iširo. 1948 m. jisai vedė skulptorę Julą Halberstat.

1954 m. retrospektyvinė jo paroda surengta Niujorko modernaus meno muziejuje.

1963 m. jisai persikėlė į Pietrasantą, Italiją.

Jo paskutinė skulptūra, „Mūsų gyvybės medis“, pastatyta Jeruzalėje praėjus penkeriems metams po jo mirties.

Pagerbimas[taisyti | redaguoti kodą]

Žakas Lipšicas apdovanotas Prancūzijos Garbės Legiono ordinu. 1973 m. jis išrinktas Prancūzijos meno akademijos užsienio nariu. Jisai kelių Europos ir JAV universitetų garbės daktaras. Apdovanotas Amerikos menų ir literatūros akademijos Aukso medaliu.

Druskininkuose veikia 1996 m. įkurtas Žako Lipšico vardo muziejus, Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys. Gintaro Žilio vadovaujama asociacija 2001 m. surengė skulptorių ir menotyrininkų konferenciją Žako Lipšico 110 metų paminėjimui. 2002–2006 m. Druskininkuose suorganizavo skulptūros simpoziumus, kurių pagrindu įkūrė Ž. Lipšico vardo skulptūrų parką. Jame stovi 15 Lietuvos skulptorių darbai iš granito ir metalo „Draugystės“ ir centro „Dainava“ teritorijoje. 2011 m. vyko Mažosios plastikos simpoziumas, skirtas jo 120-osioms gimimo metinėms.[1][2]

Darbų galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]