Pablo Picasso

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Pablas Pikasas
isp. Pablo Ruiz Picasso
Pablo picasso 1.jpg
Gimė: 1881 m. spalio 25 d.
Malagoje, Ispanija
Mirė: 1973 m. balandžio 8 d. (91 metai)
Mougins, Prancūzija
Veikla: ispanų tapytojas, vienas žymiausių XX a. menininkų, labiausiai žinomas kaip kubizmo kūrėjas.
Commons-logo.svg Vikiteka: Pablo PicassoVikiteka
Parašas
Picasso Signatur-DuMont 1977.svg

Pablas Pikasas (pilnas vardas isp. Pablo Diego José Francisco de Paula Juan Nepomuceno María de los Remedios Crispiniano de la Santísima Trinidad; 1881 m. spalio 25 d. Malagoje, Ispanija1973 m. balandžio 8 d. Mougins, Prancūzija) – ispanų tapytojas, vienas žymiausių XX a. menininkų, labiausiai žinomas kaip kubizmo kūrėjas.

Jis sukūrė per 20 000 paveikslų, atspaudų, piešimo, skulptūrų, keramikos gaminių, teatro kostiumų.

Keletas Picasso paveikslų vertinami kaip brangiausi pasaulyje. Nors gimė ir augo Ispanijoje, beveik visą brandų gyvenimą Picasso praleido ir dirbo daugiausia Paryžiuje ir Prancūzijos pietuose.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Vaikystė[taisyti | redaguoti kodą]

Pikaso gimė Malagoje (Ispanija) 1881 m. spalio 25 d., vidurinio sluoksnio šeimoje. Jo tėvas, Don José Ruiz y Blasco taip pat buvo dailininkas, piešęs natūralistinius paukščių atvaizdus ir dėstęs amatų mokykloje. Don Jose mokė savo sūnų dailės nuo septynerių metų.

1895 m., Pikaso septynmetė sesuo Končita mirė nuo difterijos[1]. Po jos mirties šeima išsikraustė į Barseloną, kur tėvas ėmė dėstyti vaizduojamosios dailės akademijoje. Jis įtikino akademijos vadovus leisti jo sūnui laikyti egzaminus, kad būtų priimtas į pažengusiųjų klasę. Šiems egzaminams mokiniai dažnai sugaišdavo apie mėnesį, bet Pikaso išlaikė juos per savaitę ir buvo priimtas.

Pikaso tėvas ir dėdė nutarė jį išsiųsti į San Fernando karališkąją akademiją Madride, garsiausią šalies meno mokyklą[2]. 1897 m., būdamas šešiolikos, Pikaso išvažiavo į Madridą ir pirmą kartą ėmė gyventi savarankiškai. Jam nepatiko griežta disciplina, tad greitai jis nustojo lankyti paskaitas. Vietoje jų Pikaso lankėsi Prado muziejuje, kur rado Diego Velázquez, Francisco Goya ir Francisco de Zurbarán darbus. Vis dėlto, jam labiausiai patiko El Greco kūryba.

Karjeros pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Po studijų Madride, 1900 m., Pikaso pirmą kartą iškeliavo į Paryžių. Ten jis susipažino su žurnalistu ir poetu Max Jacob, kuris jį išmokė prancūzų kalbos. Greitai jie apsigyveno kartu. Maksas miegojo naktimis, tuo tarpu Pikaso ilsėjosi dieną, o naktį dirbdavo. Jie gyveno labai skurdžiai ir dažnai neturėdavo net kuo pasišildyti kambarį. 1901 m. Pikaso iliustravo savo draugo anarchisto Francisco de Asís Soler leidžiamą žurnalą Arte Joven. Būtent tuo metu jis ėmė pasirašinėti Picasso.

1905 m. Pikaso tapo Leo ir Gertrude Stein, amerikiečių meno kolekcininkų, favoritu. Jis nutapė Gertrude Stein ir jos sūnėno, Allan Stein, portretus. Jos salone Pikaso susipažino su Henri Matisse, kuris vėliau tapo jo viso gyvenimo draugu ir konkurentu. Paryžiuje jis susirado ir daugiau draugų, kurie vėliau tapo pasaulinio garso menininkais – André Breton, Guillaume Apollinaire, Alfred Jarry.

Asmeninis gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

1904 m. Pikaso susipažino su Bohemijos dailininke Fernande Olivier, kuri tapo jo meiluže. Olivier yra įamžinta daugelyje jo rausvojo periodo darbų. Vėliau ją paliko dėl Marcelle Humbert, kuriai taip pat skyrė didelę dalį savo kūrybos, tačiau ji mirė vos sulaukusi trisdešimties.

Po Pirmojo pasaulinio karo, Pikaso susipažino su daug žmonių, susijusių su Serge Diaghilev rusų baletu. Tuo metu jo draugai buvo Jean Cocteau, Jean Hugo, Juan Gris. 1918 m. jis vedė baleriną Olgą Khokhlovą. Khokhlova įvedė Pikaso į aukštuomenės gyvenimą. Jie susilaukė sūnaus Paulo, kuris užaugęs tapo motociklų lenktynininku ir savo tėvo vairuotoju.

1927 m. Pikaso susipažino su septyniolikmete Marie-Thérèse Walter ir užmezgė slaptą romaną. Su Khokhlova jie oficialiai neišsiskyrė, nes pagal Prancūzijos įstatymus jie būtų turėję pasidalinti turtą, o Pikaso nenorėjo atiduoti pusės savo pinigų. Jie buvo susituokę iki Khokhlovos mirties 1955 m. Visą tą laiką jis bendravo su Marie-Thérèse Walter, su kuria susilaukė dukters, vardu Maia. Per savo gyvenimą, Pikaso turėjo daugybę meilužių šalia žmonos ir pagrindinės moters – Marijos. Jis susilaukė keturių vaikų nuo trijų moterų, įskaitant dailininkę Francoise Gilot su kuria susilaukė dukros Paloma Picasso, madų ir kvepalų kūrėjos[3]. Francoise Gilot patapo labai sėkminga Paryžiaus dizainere, vėliau draugavo su Jonu Salku, Salko Instituto įkūrėju. Jos dukra Paloma Picasso buvo to instituto patikėtinlų tarybos narė.

Mirtis[taisyti | redaguoti kodą]

Pablo Picasso mirė 1973 m., palikdamas didžiulį meno kūrinių palikimą. Kadangi jis nepaliko testamento, daug jo meno kūrinių po mirties atiteko Prancūzijos valstybei mokesčių forma.

Palaidotas Chateau de Vauvenargues netoli Aix-en-Provence.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Pikaso darbai dažnai kategorizuojami periodais. Nors dėl skirstymo kartais ginčijamasi, paprastai laikoma, kad buvo penki periodai: Mėlynasis (1901–1904), Rausvasis (1905–1907), Afrikos įkvėptas (1908–1909), Analitinis kubizmas (1909–1912) ir Sintetinis kubizmas (1912–1919).

Mėlynasis periodas[taisyti | redaguoti kodą]

Mėlynasis periodas (1901–1904) susideda iš niūrių paveikslų, nutapytų melsvais ir melsvai-žalsvais atspalviais, beveik neįmaišant kitų spalvų. Kada periodas tiksliai prasidėjo nėra žinoma, tačiau greičiausiai tai buvo 1901 m. pavasarį, Ispanijoje, arba po pusmečio, Paryžiuje[4]. Tuo metu jis dažnai piešė pavargusias, iškankintas motinas su vaikais, melancholiškus vaizdus su prostitutėmis bei elgetomis. Didelį įkvėpimą jam sukėlė kelionė į Ispaniją bei draugo Carlos Casagemas savižudybė. Po jos, nuo 1901 iki 1903 m., Pikaso nupiešė kelis Casagemas portretus.

Tokia pat niūri nuotaika persmelkusi ir kitą Pikaso darbą The Frugal Repast (1904). Jame vaizuodami aklas vyras ir reginti moteris, abu išsekę sėdi prie beveik tuščio stalo. Aklumas – dažna tema to periodo darbuose, ji yra ir paveiksle „The Blind Man‘s Meal“ (vert. „Aklojo Valgyje“). piešinyje jis naudoja niūrų įvaizdį, jautriai atspindi vienišą asmenybę, sunkią jos būtį. Šį įspūdį stiprina vienoje vyro rankoje laikoma duonos pluta ir nerangiai imamas ąsotis su kita. Kiti garsūs šio periodo darbai: Portrait of Soler ir Portrait of Suzanne Bloch‎.

Rausvasis periodas[taisyti | redaguoti kodą]

Rausvojo periodo (1904–1906)[5] ypatybės yra linksmesnė nuotaika, oranžinė ir rožinė spalvos. Jame vaizduojami cirko artistai, akrobatai, arlekinai. Arlekinas, paprastai vaizduojamas languotu rūbu, tapo asmeniniu Pikaso simboliu. Dauguma piešinių yra įkvėpti Fernande Olivier, skulptorių ir dailininų modelio. „Le Lapin Agile“ – būdingas šiam periodui paveikslas.

Afrikos įkvėptas periodas[taisyti | redaguoti kodą]

Afrikos įkvėptas periodas (1907–1909) prasideda paveikslo Les Demoiselles d'Avignon dešinėje nupieštomis dvejomis figūromis, kurios primena Afrikietiškus artefaktus. Šio metu plėtojamos idėjos vėliau davė pradžią kubizmui.

Kubizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai Analitinio Kubizmo (1909-1912) principai, trimatės formos dvimačiame paveiksle, yra įgyvendinti paveiksle „Natiurmortas su romo buteliu”, nutapytame 1911. Analitinio Kubizmo technika buvo išvystyta Picasso ir Prancūzijos menininko Georges Braque (1882–1963), kurie susipažino 1907. Paveikslų koloritas monochromatinis, rudų ir neutralių atspalvių.

Picasso „Butelis ir vyno taurė ant stalo“ (1912) yra ankstyvas Sintetinio Kubizmo (1912–1919) pavyzdys. Jis priklijavo laikraštinį popierių ir nudažė popierių ant drobės. Picasso ir Braque Sintetiniuose Kubistiniuose darbuose taip pat apėmė lytėjimo komponentus, tokius kaip audeklas. Kartais naudota trompe-l’oeil technika, norint sukurti tikrų objektų ir struktūros iliuziją.

Klasicizmas ir siurrealizmas[taisyti | redaguoti kodą]
Čikagos Pikaso

Po Pirmojo pasaulinio karo Pikaso ėmė tapyti neoklasicistinius paveikslus. Toks grįžimas prie aiškių ir tvarkingų formų buvo būdingas daugybei to meto dailininkų, pvz., André Derain, Giorgio de Chirico. Šie Pikaso darbai primena Jean Auguste Dominique Ingres stilistiką. „Baltai apsirengusi moteris“ (1923), vaizduoja klasikiniu stiliumi apsirengusią moterį. Ši moteris apsivilkusi balta suknele, panašia į togą. Ji, ilsisi susimąsčiusioje pozoje su ištaršytais plaukais. Perteikdama švelnų lyriškumą ir raminančią motinystės dvasią.

Iki 1930-ųjų pradžios, Picasso pasisuko į harmoningas spalvas ir vingiuotus kontūrus, kurie vaizduoja visą apimantį geidulingumą. Jis tapė moteris su palinkusiomis galvomis ir aiškiai pastebimu geiduliu, kuris atspindėjo atnaujintą optimizmo ir laisvės prasmę. Šio etapo kūriniai turbūt buvo įkvėptos jo ryšių su jauna moterimi Marie-Thérèse Walter (1909–1977). “Mergaitė skaito prie stalo“ šio etapo kūrinys. Ketvirtame XX a. dešimtmetyje, jau įprastą simbolį – arlekiną – pakeitė Minotauras. Šio simbolio pasirinkimas greičiausiai nulemtas bendravimo su siurrealistais, kurie dažnai jį naudojo.

Nors 1930 metais Picasso toliau gyveno Prancūzijoje, į ispanų Pilietinį karą 1936 m. reagavo su labai emocionalia serija paveikslų, tokių kaip "Svajonė" ir "Franco melas", kulminacinį tašką pasiekė didžiulėje freskoje Gernika (1937 m.), nutapytas pilkų tonų paletėje. Sudėtingas darbas, didžiulės proporcijos su antikarinio simbolizmo požymiu, prieštaraujančio dėl fašistinio perversmo, kuriam vadovavo Francisco Franco[6][7].

Vėlesnė kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1940-ųjų pabaigos iki 1960-ųjų Picasso kūrybiška energija niekada neišblėso. Gyvendamas Prancūzijos pietuose, jis toliau tapė, kūrė keramikos gaminius.

Šeštame XX a. dešimtmetyje Pikaso stilistika vėl pasikeitė, kai jis ėmė tapyti garsių meno kūrinių interpretacijas. Jis sukūrė visą seriją darbų apie Diego Velazquez paveikslą Las Meninas, taip pat nutapė kelis darbus remdamasis Francisco Goya, Nicolas Poussin, Édouard Manet, Gustave Courbet, Eugène Delacroix kūryba.

Taip pat jis atliko užsakymą, sukurti maketą didelei 15 m aukščio lauko skulptūrai Čikagoje. Dabar šis darbas žinomas kaip Čikagos Pikaso. Niekas nežino ką vaizduoja ši skulptūra. Tai gali būti paukštis, arklys, moteris arba visiškai abstrakti figūra. Ji buvo atidengta 1967 m.. Pikaso atsisakė priimti darbo užmokestį – 100 000 dolerių – ir paaukojo pinigus miesto žmonėms.

Jis tarptautiniu mastu šlovę užsitarnavo pokario metais su didelėmis parodomis Londone, Venecijoje, Paryžiuje, Tokijuje, Lyone, Romoje, Milane, São Paulo. Retrospektyva Niujorke Šiuolaikinio meno muziejuje 1957 m. sulaukė daug dėmesio; joje apsilankė daugiau kaip 100 000 lankytojų per pirmą mėnesį. Ši paroda įtvirtino Pikaso vardą. Muziejai, privatūs kolekcionieriai Amerikoje, Europoje, ir Japonijoje lenktyniavo, kad įsigytų jo darbus.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "Picasso: Creator and Destroyer - 88.06". Theatlantic.com. http://www.theatlantic.com/unbound/flashbks/picasso/destroy.htm. Retrieved 21 December 2009.
  2. a b Wertenbaker, 13.
  3. Fransuasa Gilot. Gyvenimas su Pikasu
  4. Cirlot, 1972, p.127.
  5. Wattenmaker, Distel, et al.,1993, p. 194.
  6. "Guernica Introduction". Pbs.org. http://www.pbs.org/treasuresoftheworld/guernica/gmain.html. Retrieved 21 December 2009.
  7. The Spanish Wars of Goya and Picasso, Costa Tropical News Retrieved June 4, 2010