Italijos socialistų partija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Italijos socialistų partija (PSI, Partito Socialista Italiano) – buvusi dižiausia Italijos politinė partija.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Įkurta 1892 m. Genujos suvažiavime F. Turačio iniciatyva. 18921893 m. vadinosi Italijos darbo žmonių partija, 18931895 m. Italijos darbo žmonių socialistų partija, 18951930, 19471966 m. ir 19691994 m. Italijos socialistų partija, 19301947 m. Italijos socialistine proletarinės vienybės partija, 19661969 m. Italijos jungtine socialistų partija. Nuo 1896 m. buvo leidžiamas laikraštis „Avanti!“(Pirmyn) ir žurnalas „Mondo operaio“(Darbo pasaulis). Partija dalyvavo Antrojo ir Socialistų Internacionalų veikloje.

Organizacinė struktūra buvo teritorinė – gamybinė. Buvo sudaromi rajoniniai ir regioniniai komitetai. Aukščiausias organas – suvažiavimas, šaukiamas kas 3 metai, rinko Nacionalinę asamblėją, į kurią be išrinktų suvažiavime narių įėjo ir parlamentinės frakcijos atstovai, regioninių komitetų ir provincijų federacijų sekretoriai. Partijoje buvo įteisintos frakcijos. Glaudžiai buvo bendradarbiaujama su Italijos darbo sąjunga.

1892 m. priimtoje programoje buvo nustatytas parlamentinis kovos dėl valdžios kursas. 1913 m. rinkimuose gavo 22,8 % balsų. Karo metais sustiprėjo kairuoliška revoliucinė srovė. 1919 m. parlamento rinkimuose gavo 32 % balsų.

1919 m. PSI tapo Kominterno nare. Bolonijos suvažiavime buvo priimta programa, numačiusi proletariato diktatūrą. Tačiau susipažinus su Rusijos socializmo praktika, partija grįžo prie reformistinių nuostatų, todėl nuo jos atskilo grupė, įkūrusi Italijos Komunistų partiją (IKP).

1922 m. Italijoje prasidėjus Benedeto Musolinio diktatūrai, iš partijos išėjo ir dešinieji lyderiai. 1924 m. PSI tapo Opozicinių partijų komiteto (Aventino bloko) nare. B. Musoliniui sustiprinus savo pozicijas, PSI perėjo į pogrindį, o jos lyderiai Pjetras Nenis ir R. Morandis nusprendė sujungti kairiųjų partijų jėgas. 1934 m. tarp PSI ir IKP Paryžiuje buvo sudarytas „Vieningų veiksmų paktas“, tapęs pagrindu Pasipriešinimo judėjimui. 1943 m. rugpjūčio 25 d. „Politinis pranešimas“ ir 1945 m. balandžio 27 d. „Manifestas“ paskelbė esmines socialines reformas.

19441947 m. su IKP sudarė Nacionalinės vienybės vyriausybę, o 1946 m. pasirašė antrąjį paktą su IKP. Tai leido įgyvendinti numatytas reformas. Tuo nepatenkinta Dž. Saragato grupė pasitraukė ir įkūrė Italijos socialdemokratų partiją (SDI) bei pasipriešino tolesniam PSI bei IKP dalyvavimui vyriausybėje. Tai privertė PSI nutraukti ryšius su IKP.

1956 m. sudaromas „Vieningų veiksmų paktas“ su Italijos krikščionių demokratų partija (IKDP) ir SDI. Partijos lyderis Pjetras Nenis iškėlė PSI autonomijos profsąjungų judėjime idėją. 1962 m. PSI rėmė krikdemų A. Fanfanio vyriausybę, o 1963 m. įėjo į Aldo Moro vyriausybę ir 10 metų dalyvavo koalicijose.

1966 m. buvo sudaryta PSI ir SDI susijungimo sutartis ir įkurta Jungtinė socialistų partija. Tačiau rinkėjai šio aljanso nesuprato – 1968 m. partija prarado 1,5 mln. balsų (apie 6 % visų rinkėjų) ir gavo 62 vietas 632 vietų Atstovų rūmuose bei 37 vietas 321 vietos Senate. Bet 4,5 % balsų ir 23 vietas Atstovų rūmuose bei 14 vietų Senate gavo 1964 m. iš PSI pasitraukusių kairiųjų Italijos socialistų proletarinės vienybės partija. Komunistai gavo atitinkamai 170 ir 75 vietas.

1969 m. Jungtinė partija vėl suskilo, be to iš jos pasitraukė dar viena dešinioji dalis, įkūrusi Unitarinę socialistų partiją. 1976 po XL suvažiavimo PSI kairiojo sparno, vadovaujamo R. Lombardžio, dėka, partija vėl suartėjo su profsąjungomis, išplėtė veiklą savivaldybėse ir per pilietines iniciatyvas. Tačiau per 1976 m. birželio 20 – 21 d. rinkimus PSI gavo tik 9,6 % balsų ir turėjo 57 vietas Atstovų rūmuose bei 30 vietų Respublikos senate, o tai leido dešiniesiems, vadovaujamiems B. Kraksio, perimti vadovavimą partijai. Buvo nutraukti visi santykiai su IKP, pasistengta ją susilpninti, kad vėl būtų atnaujinta koalicija su IKDP.

1978 m. buvo priimta programa „Socialistinis projektas“, parengtas kairiųjų ir tai sutaikė vidines grupuotes. Ši programa atitiko tuometines Socialistų Internacionalo nuostatas dėl savivaldos ir tiesioginės demokratijos plėtros, rinkos ūkio anarchijos, socialinio aprūpinimo ir globos.

1980 m. PSI vėl gavo 12 % balsų vietiniuose ir 14 % balsų regioniniuose rinkimuose, o tai partijos lyderius vėl įkvėpė dalyvauti su IKDP F. Kosigos, D. Forlanio ir su respublikonais A. Spadolinio vyriausybėse.

1980 m. vėl buvo sudaryta sutartis su SDI dėl bendradarbiavimo, siekiant valdžios. Po 1983 m. rinkimų, kuriuose PSI gavo 11,4 % balsų ir 73 vietas deputatų rūmuose bei 38 senate, prezidentas socialistas A. Pertinis pavedė B. Kraksiui sudaryti naują vyriausybę. Į ją įėjo 16 IKDP, 6 PSI, 3 SDI, 3 respublikonų ir 2 liberalų atstovai. Išsilaikiusi iki 1987 m. kovo, ši vyriausybė pasiekė pokario metų legislatūros rekordą. Per ketverius metus jai pavyko pasiekti, kad Italijos Bendrasis nacionalinis produktas padvigubėtų, buvo nutiestos naujos automobilių magistralės, išplėsti uostai, kai kuriose srityse padidinti darbo užmokesčiai.

1984 m. LXIII suvažiavime priimtos tezės „Už šiuolaikinį reformizmą“ atmetė ir neokonservatyvų monetarizmą, ir tradicinį socialdemokratų keinsizmą kovojant su ekonomikos krize bei paskelbė savąjį neodirižizmą – didesnį, nei įprasta valstybės kišimąsi į ekonomiką, aukščiau visko iškeliant vargingiausių sluoksnių interesus. Deja, šios programos beveik nesilaikė vyriausybė, panaikinusi netgi svarbiausią profsąjungų iškovojimą – slankiąją atlyginimų sistemą.

1987 m. rinkimuose PSI gavo 14,3 % balsų, 94 vietas deputatų rūmuose ir 36 senate. Tačiau netrukus socialistų ir krikdemų lyderiai buvo apkaltinti korupcija, ryšiais su mafija, šalis įgrimzdo į teismų maratoną, atvedusį į valdžią ne mažiau korumpuotas dešiniąsias jėgas.

1987 m. PSI turėjo 530 000 narių, bet 1994 m. po poros metų agonijos partija žlugo. Paskutinis jos pirmininkas buvo Oktavianas del Turkas. Vietoje PSI susikūrė kelios demokratinio socializmo partijos, iš kurių Italijos demokratiniai socialistai (SDI, Socialisti democrati Italiani) laikomi Italijos Socialistų partijos paveldėtojais. 2004 m. ši partija, dalyvaudama Alyvų šakelės koalicijoje Europarlamento rinkimuose gavo 2 vietas, Del Turkas buvo išrinktas EP darbo ir socialinių reikalų komiteto pirmininku.