Socialistų Internacionalas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Socialistų Internacionalo simbolis
Šalys, kuriose SI partijos narės šiuo metu sudaro Vyriausybę ar yra valdančiosios koalicijos dalis

Socialistų Internacionalas (SI, angl. Socialist International:) yra tarptautinė socialinės demokratijos ir demokratinio socializmo partijų organizacija.

Įkurtas 1951 m. Frankfurto prie Maino suvažiavime, kurį sušaukė 19471951 m. veikęs tarptautinių socialistinių konferencijų komitetas (COMISKO). Jungia 161 socialistų, socialdemokratų ir leiboristų politinę partiją iš visų kontinentų, 3 broliškas organizacijas ir 10 asocijuotų tarptautinių organizacijų. Kai kurios jų turi konsultacinį statusą, kai kurios yra stebėtojai. 56 partijos šiuo metu yra valdančiosios.

Organizacinė struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Aukščiausias organas – kongresas, šaukiamas kas 3 m., kuriame dalyvauja visų partijų ir organizacijų – SI narių atstovai ir SI vadovybė. Kongresas skelbia SI veiklos principus, priima ir keičia statutą, ne mažiau, kaip 2/3 balsų dauguma priima naujus narius, kiekviename Kongrese atsiskaito SI prezidentas, Generalinis sekretorius, ir partijų – narių delegacijos. Kongreso rezoliucijos turi rekomendacinį pobūdį. Oficialių dokumentų statusą turi pranešimai, parengti specialių komitetų ar misijų. Nuo 1997 m. pagrindinis SI darbas vyksta teritoriniuose ir probleminiuose komitetuose ir komisijose.

Tarp Kongresų aukščiausias SI organas yra Taryba (iki 1986 m. Biuras), kurią sudaro po 2 kiekvienos partijos – narės delegatus, taip pat SIW, YUSY ir Socialistinis švietimo internacionalas atstovai. Kiekviena šalis, nepriklausomai nuo partijų – narių skaičiaus ir kiekviena tarptautinė organizacija turi po vieną balsą. Taryba priima politinius sprendimus ir rekomendacijas Kongresui dėl naujų narių priėmimo ar pašalinimo, dėl statuto pataisų, rekomenduoja asmenis į aukščiausius SI postus, šaukia specialias ir regionines konferencijas, sudaro tyrimų grupes ir komitetus. Taryba šaukiama 2 kartus per metus. Tarp Tarybos posėdžių vykdomąjį darbą atlieka Prezidiumas, kurį sudaro SI prezidentas, viceprezidentai, Generalinis sekretorius ir SI Garbės pirmininkai.

SI prezidentą renka Kongresas neribotam laikui. SI prezidentas turi teisę politinius sprendimus (pareiškimus aktualiais tarptautiniais klausimais valstybių vadovams ar tarptautinėms organizacijoms) priimti dviese su Generaliniu sekretoriumi arba su vienu ar keliais viceprezidentais. Prezidentas kartą – du per metus šaukia Prezidiumą.

Viceprezidentų skaičius neribotas, svyruoja nuo 2 iki 25, be to viceprezidentais yra SIW, YUSY, Lotynų Amerikos ir Karibų baseino Komiteto bei Europos Sąjungos socialistinių partijų konfederacijos – Europos socialistų partijos vadovai.

Nuolat SI politinei veiklai vadovauja Vykdomasis komitetas, kurį sudaro Prezidentas, Generalinis sekretorius, 6 partijų atstovai, SMI prezidentė, TJSS Generalinis sekretorius ir komitetų pirmininkai.

SI sekretoriatui vadovauja, darbo grupių darbą ir misijas organizuoja Generalinis sekretorius, kurio būstinė yra Londone. Jis taip pat organizuoja SI žurnalo „Socialist afaires“ ir spaudos apžvalgos „Socialist news“ leidimą.

SI Garbės pirmininkais SI kongresuose renkami buvę žymūs partijų, SI narių veikėjai. Jų skaičius nėra ribojamas.

Programiniai dokumentai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis SI programinis dokumentas yra Frankfurto deklaracija „Demokratinio socializmo tikslai ir uždaviniai“, kurioje išdėstyta kapitalizmo, leidžiančio visuomenės turtais naudotis privilegijuotiems sluoksniams, ir komunistinio socializmo kritika. Alternatyva kapitalizmui ir komunizmui yra demokratinis socializmas, pagrįstas politinės, ekonominės ir socialinės demokratijos, demokratinių teisių ir politinių laisvių principais. Ekonomikos pagrindas – nacionalinės, municipalinės ir kooperatinės įmonės. Pagrindinis tikslas – žmogaus išvadavimas iš visų išnaudojimo formų, sąlygų visapusiškam asmenybės vystymuisi sudarymas. Socializmas yra tarptautinis judėjimas, kuriam nebūdinga griežta vienovė. Ar socialistai savo doktriną grindžia marksizmu, ar kitais visuomenės analizės metodais, ar juos įkvepia religijos ir humanizmo principai, visi jie siekia vieno tikslo – visuomenės, kurioje vyraus socialinis teisingumas, geresnis gyvenimas, laisvė ir taika visame pasaulyje.

1962 m. Osle SI Generalinė taryba priėmė programinę deklaraciją „Pasaulis šiandien: socialistinė perspektyva“, kurioje įvertinta ekonomiškai išsivysčiusių šalių patirtis, mokslinės – techninės revoliucijos pasiekimai. Pabrėžta, kad dauguma kapitalizmo negerovių pašalinta, ypač tose šalyse, kuriose demokratinio socializmo partijos turėjo galimybę tai efektyviai veikti. Iškeltas tikslas stiprinti valstybės ir visuomeninių organizacijų kontrolę ekonomikai, plėtoti planavimą ir vartotojų apsaugą. Kritikuota sovietinio socialistinio lagerio vidaus politika. Laikantis šios programos buvo sušaukti 1978 m. Helsinkio ir 1985 m. Vienos forumai, apriboję ginklavimosi varžybas. Šiose konferencijose dalyvavo ne tik SI nariai, bet ir JAV bei TSRS, Jungtinės Tautos, Neprisijungimo judėjimas.

19781983 m. F. Gonsaleso vadovaujama grupė rengė naują programinį dokumentą, kurios projektas buvo paskelbtas Albufeiros kongrese. Tačiau Limos kongrese buvo priimtas tik tarpinis programinis dokumentas (Limos mandatas), kurį parengė ekspertų grupė, vadovaujama amerikiečio M. Haringtono. Parengti galutinį dokumentą buvo pavesta V. Branto vadovaujamai grupei.

1989 m. Stokholme priimta „Socialistų internacionalo principų deklaracija“, kurioje išryškinti Laisvės, Teisingumo ir Solidarumo principai, pliuralistinio demokratinio socializmo vertybės, pabrėžiama visų šalių įtraukimo, sprendžiant globalines problemas, svarba. Demokratinio socializmo tikslai ir uždaviniai negali būti pasiekti vienoje atskiroje šalyje, būtinas puolimas visu frontu, procesų, vykstančių šiuolaikiniame pasaulyje, internacionalizavimas. Demokratija yra svarbiausia tų nekontroliuojamų jėgų, kurios keičia planetą, nesirūpindamos jos ateitimi, liaudies kontrolės ir humanizavimo priemonė. Ji turi įsivyrauti visose visuomenės gyvenimo sferose: ekonomikoje, politikoje, socialiniuose santykiuose, kultūroje ir T. t. Negali būti vieningo ar fiksuoto ekonominės demokratijos modelio, todėl skirtingose šalyse yra galimybės drąsiai eksperimentuoti. Nepakanka vien valstybinės, formalios teisinės kontrolės, būtinas platus pačių dirbančiųjų, jų organizacijų dalyvavimas priimant ekonominius sprendimus. Pripažinta, kad nacionalizacija nėra socialinių ligų panacėja, tačiau negalima absoliutizuoti ir ekonomikos augimo, nes jis gali pakenkti socialinei ir ekonominei sferoms.

1999 m. lapkričio 8 – 10 d. Paryžiuje vykusiame Socialistų Internacionalo XXI kongrese, paaiškėjus, kad pasaulinė visuomenė pereina į naują vystymosi stadiją, paženklintą biotechnologijų ir informatikos plėtra – informacijos ir žinių visuomenę, buvo priimta Paryžiaus deklaracija.

Nuolatiniai organai[taisyti | redaguoti kodą]

Kiti nuolatiniai SI organai yra Nusiginklavimo taryba, Lotynų Amerikos ir Karibų baseino komitetas, Artimųjų Rytų komitetas, Afrikos, Azijos ir Ramiojo vandenyno komitetas, Centrinės ir Rytų Europos komitetas, Viduržemio jūros baseino komitetas, Ekonominės politikos komitetas, Socialinės darnos ir Ekologijos komitetas, Taikos, demokratijos ir žmogaus teisių komitetas, Vietinės savivaldos komitetas.

2004 m. Madride įsteigti Ekonomikos, socialinės santarvės ir aplinkosaugos komitetas (pirmininkas Kristupas Ciopelis, SPD), Afrikos (pirmininkas Ousmanas Tanoras Diengas, PS), Azijos ir Ramiojo vandenyno komitetas (pirmininkės Takako Doi, SDPJ ir Helena Klark, NZLP), Migracijos komitetas (primininkė Amalija Garsija, PRD), Taikos, demokratijos ir žmogaus teisių komitetas (Pjeras Fasinas, DSI), CIS ir Kaukazo komitetas (Laslas Kovačas, MSzP), Viduržemio jūros komitetas (Trinidadas Chimenesas, PSOE), Vidurio Rytų komitetas (Torbjornas Jaglandas, DNA), Pietryčių Europos komitetas (Adrianas Nastasė, PSDR ir Georgas Papandreu, PASOK), Vietinės savivaldos komitetas (Elijas di Rupas, PSB).

SI Prezidentai[taisyti | redaguoti kodą]

SI Generaliniai sekretoriai[taisyti | redaguoti kodą]

Garbės pirmininkai[taisyti | redaguoti kodą]

1999 m. Paryžiaus kongrese išrinkti:

2003 m. išrinktas Alanas Garsija.

SI nariai[taisyti | redaguoti kodą]

Europa[taisyti | redaguoti kodą]

Afrika[taisyti | redaguoti kodą]

Amerika[taisyti | redaguoti kodą]

Azija[taisyti | redaguoti kodą]

Konsultaciniai nariai[taisyti | redaguoti kodą]

Stebėtojai:[taisyti | redaguoti kodą]

  • Botsvanos nacionalinis frontas, BNF
  • Bulgarijos socialdemokratija, BS
  • Centrinės Afrikos respublikos Patriotinis frontas už progresą, FPP
  • Gruzijos piliečių sąjunga, CUG
  • Haičio kovojančios liaudies organizacija, OPL
  • Indijos Džanata dal (secular)
  • Irano Kurdistano demokratinė partija, PDKI
  • Irako Kurdistano patriotinė sąjunga, PUK
  • Jemeno socialistų partija, YSP
  • Jordanijos kairiųjų demokratinė partija, JDPL
  • Kolumbijos demokratinis aljansas M-19
  • Kongo demokratinės respublikos sąjunga už demokratiją ir socialinį progresą, UDPS
  • Mauritanijos demokratinių jėgų susivienijimas, RFD
  • Moldovos socialdemokratų partija, SDPM
  • El Salvadoro socialdemokratų partija, PSDS
  • Turkijos demokratinė liaudies partija, DEHAP

Kolektyviniai nariai[taisyti | redaguoti kodą]

Kongresai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]