Italijos demokratiniai socialistai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Italijos demokratiniai socialistai, (SDI, it.:Socialisti Democratici Italiani) – Italijos politinė partija, Alyvinės koalicijos narė, tęsia Italijos socialdemokratų partijos veiklą.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Italijos socialdemokratų partija, SDI įkurta 1947 m. iš Italijos socialistų partijos (PSI) pasitraukusių dešinesnės pakraipos socialdemokratų, vadovaujamų Dž. Saragato. 1949 m. prie jų prisijungė ir kita išeivių iš PSI, Dž. Romito grupė. SI narė nuo 1951.

1948 m. rinkimuose gavo 7,1 % balsų, vėliau surinkdavo mažiau, kaip 5 %, tačiau nuolat dalyvavo koalicinėse vyriausybėse su IKDP, o nuo 1963 m. ir su PSI, gaudama 2-3 ministrų portfelius.

19641971 SDI lyderis Dž. Saragatas buvo Italijos prezidentu. 19661969 su PSI buvo sudariusi Jungtinę socialistų partiją, bet 1969 m. jos nariai išėjo iš jungtinės partijos ir pasivadino Unitarine socialistine partija, bet 1971 m. atstatė senąjį pavadinimą.

1968 m. rinkimuose PSI gavo 62 vietas 632 narių Atstovų rūmuose ir 37 iš 321 vietos senate, SDI atitinkamai 29 ir 10 vietų, Italijos socialistinė proletarų vienybės partija – 23 ir 14 vietų. Tuomet partijoje susiformavo dvi grupuotės. Viena, vadovaujama Tanasio ir Orlandžio siekė aktyvesnės politikos, kita, vadovaujama Dž. Saragato pasitenkino IKDP „mažesnio brolio“ vaidmeniu.

Po 1975 m. municipalinių rinkimų pralaimėjimo iš partijos išstojo apie 30 000 narių, nepatenkintų bendradarbiavimu su IKDP ir įkūrė Unitarinį socialistinės iniciatyvos judėjimą. Po 1976 m. birželio 20-21 įvykusių rinkimų SDI turėjo tik 15 vietų Atstovų rūmuose ir 6 senate.

1978 m. išrinkus partijos politiniu sekretoriumi P. Longo, prasidėjo „kairiosios alternatyvos“ paieška, suartėjant su PSI. 1980 m. sudaroma sutartis su dėl nebendradarbiavimo su IKDP ir IKP. 1980 m. priimta politinės ir ekonominės krizės įveikimo, kovos su mafija ir biurokratizmu programa. Tai buvo aktualu, nes SDI lyderiai Tanasis, Longo, Nikolacis patys buvo įsipainioję į „Lokhido bylą“ ir „Ložės P-2“ aferose. Ypač atkreipiamas dėmesys į Italijos Pietų problemas, siekiama suderinti visų profsąjungų veiklą.

Bet 1989 m. vasario mėn. partija skilo, iš jos išėjo P. Longo ir P. Romito šalininkai, pačioje partijoje susidarė „Autonomijos“ (A Karilja) ir „Socialistinės iniciatyvos“ (F Nikolacis) frakcijos. 2001 m. parlamento rinkimuose SDI gavo 4 vietas, bet kylant partijos populiarumui, po 2003 m. savivaldybių rinkimų turi atstovus visose provincijose ir 80 % savivaldybių.

2004 m. parlamento rinkimuose gavo 11 vietų Atstovų rūmuose ir 6 Senate.

2004 m. rinkimuose gavo 3 vietas Europos Parlamente, PES narė.

Partijos pirmininkai[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1947 m. Džiuzepė Saragatas,
  • 1988 m. A. Karilja,
  • 1998 m. Enrikas Boselis.


Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]