Inkvizicija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Autodafe

Inkvizicija (lot. Inquisitio Haereticae Pravitatis Sanctum Officium, nuo Inquisitio – „apklausa, tardymas“) – bendras Katalikų bažnyčios institucijų, skirtų kovai su erezijomis, pavadinimas.

Inkvizicija buvo paplitusi Pietų Europoje, daugiausia romanų šalyse, ir pasižymėjo slaptu šnipinėjimu, žiauriais kankinimais, rafinuotu tyčiojimusi, neviešu, šališku bažnytiniu teismu. Ypač persekioti valdensai (religinė sekta, kovojusi prieš katalikybę).

Pavadinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Inkvizicijos sąvoka teisinėje sferoje buvo paplitusi dar iki bažnytinių institucijų su tokiu pavadinimu atsiradimo ir reiškė bylos nagrinėjimą naudojant tardymą, dažnai naudojant jėgą. Ankstesni teismai naudojo ginču pagrįstą procesą. Vėliau inkvizicija imti vadinti prieš antikrikščioniškas erezijas nukreipti bažnytiniai teismai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuolat persekioti Romos imperijoje pirmaisiais krikščionybės amžiais krikščionys pasisakė prieš kankinimus. Oficiali Bažnyčios nuostata – prisipažinimas turi būti savanoriškas, o ne išgautas jėga. Tačiau greitai padėtis ėmė keistis.

Atsirado nauja teismų forma, kai kaltinamasis ir kaltintojas turėjo būti išklausomi bešališko teisėjo. Abu būdavo prisaikdinami, kad sako tiesą, mat melas laikomas nuodėme, už kurią Dievas tuoj pat nubaustų. Tačiau netrukus buvo suprasta, kuo ydinga tokia sistema: šiame pasaulyje priesaiką gali laužyti, kiek nori, o Dievo pykčio gali tikėtis nebent po mirties. Todėl teismuose sugalvota išmėginimų, per kuriuos, tikėtasi, teisųjį apginsiąs Dievas.

Vienas iš išmėginimų būdavo pakankamai švelnus: teisus tas, kuris ilgiau pakeltomis rankomis išsilaikys priešais kryžių; nekaltas tas, kuris nekramtęs galėjo praryti gabalėlį švęstos duonos. Tačiau palaipsniui teismuose imta taikyti ir žiauresnių išmėginimų: rankų ar kojų deginimas įkaitusia geležimi ar verdančiu vandeniu. Tokiu būdu į teismų praktiką grąžinti kankinimai.

Inkvizicija atsirado Prancūzijos pietuose XII a. pabaigoje, apėmė pirklius, miesto varguomenę ir valstietiją.

1215 m. popiežius Inocentas III uždraudė išmėginimų teismus, tačiau iki tol jau buvo spėję susiformuoti pasaulietiniai teismai „per inquisitionem“, kuriuos devintame amžiuje buvo įsteigęs Karolis Didysis. 1215 m. inkvizicija tapo oficiali religinio teismo forma.

Kitatikių persekiojimai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai kankinimai vyko Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje, kur buvo apsistoję katarai ir manichėjai, kurių religinės doktrinos labai nepatiko katalikų bažnyčiai, dėl jų populiarinimo ir populiarumo. Tuo pačiu, labai gąsdino katalikų dvasininkiją, dėl šių religijų pozicijos tvirtumo. Dėl šių aplinkybių, bažnyčia ragino kuo greičiau nuteisti kitatikius be teismo ir siekiant bausmės efektyvumo – naudoti egzekucijas; kaltinamieji buvo arba už įstatymo ribų arba nuteisiami mirti.

Viduriniaisiais amžiais bažnyčia ėmėsi spręsti sektų ir kitatikių „problemą“. XII a. pradžioje Bažnyčios Taryba įsakė pasaulietiniams valdovams persekioti kitatikius. 1231 m. Popiežius Grigalius IX išleido įsaką, kuris numatė, kad reikia įkalinti visus eretikus, kol jie įtikės ir išpažins krikščionybę, o užsispyrėlius bausti mirties bausme.[reikalingas šaltinis] Taip pat, popiežiaus manymu, buvo labai naudinga atlikti egzekuciją. Nuo šios pareigos popiežius Grigalius IX atleido vyskupus ir arkivyskupus ir priskyrė juos dominikonų ordinui, bet vis tiek daugelis inkvizitorių buvo iš kitų dvasininkijos ordinų. XIII a. pabaigoje inkvizicija kiekviename regione turėjo nuosavą biurokratinį aparatą, siekiant pagerinti šios funkcijos efektyvumą.

Teismas[taisyti | redaguoti kodą]

Teisėjas ar inkvizitorius galėjo pareikšti kaltinimus bet kam. Kaltinimasis neturėjo teisės gintis teisme ar uždavinėti klausimų kaltintojui. Populiariausia buvo teisti nusikaltėlius, žmones su bloga reputacija, atskirtus nuo bendruomenės bei kitatikius. Kaltinamieji negalėjo turėti advokato[reikalingas šaltinis], o inkvizicijos teismo nuosprendžiai buvo neapskundžiami. Geriausiu atveju – teismo akivaizdoje, inkvizitoriai apklausdavo porą liudininkų. 1252 m. popiežius Inocentas IV savo bule Ad exstirpanda įteisino kankinimų naudojimą prisipažinimams išgauti.

Inkvizicijos nuosprendis buvo perskaitomas prieš žmonių minią, kaltinamasis paklupdomas ant kelių viena ranka laikydamas Bibliją prieš inkvizitorių. Bausmės kilo iš bažnyčių, piligrimų kelionių, gėdos kryžiaus privalomo nešiojimo nuteistiesiems ir mirties bausmės. Mirties bausmė dažniausiai būdavo sudeginimas ant laužo. Bausmės vykdymas būdavo perduodamas pasaulietinei valdžiai. Iš kaltinamųjų visada buvo konfiskuojamas turtas.

Inkvizicija įvairiose šalyse[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmųjų inkvizitorių piktnaudžiavimas padėtimi privertė Romą reformuoti inkviziciją ir XIV a. ši iš pavienių pasauliečių – inkvizitorių – tapo bendruomeniniu reikalu. XV a. pabaigoje ispanų inkvizicija tapo nepriklausoma nuo Romos. Ispanų inkvizicija auto-da-fé būdu atvertinėjo į katalikybę musulmonus, žydus, mokslininkus ir švietėjus. Šiaurės Europoje inkvizicija buvo daug švelnesnė: Anglijoje niekada nebuvo įteisinta, o Skandinavijoje apskritai uždrausta. Taip pat inkvizicija nerado atramos taško ir pietryčiuose (Bulgarija, Bosnija, Rumunija, Vengrija), kur buvo per daug eretikų – kitatikių, kad juos būtų įmanoma persekioti.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]



Commons-logo.svg Vikiteka: Inkvizicija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka