Sekta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Sekta (lot. sectamokykla, mokymas, lot. sequorseku) – kontroversiškas terminas, taikomas tam tikro pobūdžio religinėms organizacijoms arba grupėms vadinti. Secta lotyniškai reiškią kryptį, doktriną, mokyklą. Šia prasme kone išimtinai jis naudojamas ir anglų kalboje, todėl angliškąjį sect teisinga versti „mokykla“, „bendruomenė“, „grupuotė“, tačiau ne „sekta“.

Apibrėžimas[taisyti | redaguoti kodą]

  • Uždaro tipo bendruomenė, organizacija; dažniausiai – religinėms, organizacijoms apibūdinti.
  • Mažiau paplitusiems (pvz., atskilusiems nuo pagrindinio tikėjimo) tikėjimams įvardinti.
  • Angliškai kalbančiose šalyse – religinėms bendruomenėms įvardinti.

Klaidinga sektomis vadinti naujuosius religinius judėjimus ir netradicines konfesijas (pvz., neįtrauktas į tradicinių religijų sąrašą Lietuvos religinių bendruomenių įstatyme) vien dėl to, kad jie yra „kitokie“. Kasdieninėje kalboje netradicinės tikėjimo grupės ir net religijos dažnai pavadinamos sekta grynai iš ksenofobijos.

Šiame straipsnyje kalbama apie problemų su teisėsauga turinčias religines organizacijas, kurios taip pat kaltinamos savo narių teisių ir laisvių ribojimu, „smegenų plovimu“ ir kitomis neteisėtomis arba neįprastomis poveikio savo nariams priemonėmis. Apie kraštutinius atvejus skaitykite straipsnyje Sektos žudikės. Šiame straipsnyje sektos supratimas atitinka anglišką cult terminą.

Apie įvairias religines organizacijas, kurios nėra kaltinamos neleistinu poveikiu savo nariams, arba toks poveikis nėra įrodytas, skaitykite straipsnyje Naujieji religiniai judėjimai.

Dėl pačios sąvokos nevienareikšmiškumo, skirtingo vertinimo bei dėl pačių sektų kitimo, dažnai negalima vienos ar kitos žmonių grupės vienareikšmiškai priskirti sektoms. Sektoms priskiriamos religinės bendruomenės, dažniausiai neigia savo priskyrimą sektoms dėl neigiamų šio termino konotacijų.

Tipiška sekta atitinka visus ar bent daugumą šių kriterijų:[1]

  • Egzistuoja charizmatiškas lyderis, dažnai – garbinamas.
  • Vidaus taisyklės ir lyderio sprendimai nekvestionuojami. Už kvestionavimą dažnai taikomos sankcijos.
  • Naudojamos smegenų plovimo technologijos.
  • Organizacija kišasi ir reguliuoja asmeninį narių gyvenimą. Pavyzdžiui, nariai turi gauti leidimą tuoktis ar privalo atsiklausti kokius drabužius gali nešioti.
  • Organizacija pabrėžia savo išskirtinumą likusios žmonijos atžvilgiu, laiko save pranašesniais. Pavyzdžiui, dažnai teigiama, kad atėjus pasaulio pabaigai išliks tik jos nariai.
  • Organizacija turi „mes“ prieš „juos“ mentalitetą, supriešindama savo narius su likusia visuomene. Jei organizacija žinoma visuomenėje ir turi neigiamą įvaizdį, tai aiškinama likusios visuomenės (ar valdžios, verslo etc.) sąmokslu prieš ją dėl savanaudiškų interesų.
  • Nariai daug laiko skiria gauti organizacijai pinigų ir pritraukti naujų narių. Dažnai atiduoda ir visas savo lėšas bei uždarbį, patys tenkindamiesi minimumu.
  • Nariai artimus santykius (draugystė, vedybos) skatinami užmezginėti tik tarpusavyje.

Sektos dažniausiai būna religinės pakraipos, tačiau pasitaiko ir sekuliarių, pavyzdžiui, kaip sekta dažnai apibūdinama Humana People to People organizacijos veikla.[2]

Bendros žinios[taisyti | redaguoti kodą]

Daugelis sektų susikuria kaip įvairių didesnių religinių judėjimų kryptys: vienais atvejais, veikiančios pagrindinio tikėjimo rėmuose, kitais atvejais – laikomos eretiškomis. Yra ir originalius tikėjimus sukūrusių sektų. Neretai sektos susikuria kaip labai uždaros, maištingos religinės grupės, kurios ilgainiui perauga į visuotinai pripažintas, nuosaikias ir atviras religijas (žr. krikščionybės istoriją Romos Imperijos laikais). Kai kada su sektomis siejamos įvairios organizacijos (pvz., Al Quaeda, masonai).

Organizaciniai bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Skirtingai nuo atvirų religinių bendruomenių, sektos fiziškai ar dvasiškai atskiria savo narius nuo visuomenės. Tipiška sektos organizacinė struktūra panaši į koncentrinius ratus, kur išorėje yra naujai atversti tikintieji, o centre – sektos vadovybė. Skirtingus sektos lygmenis skiria griežta hierarchija. Sektos narių požiūriu, tokia organizacija apibrėžiama, kaip santykiai tarp mokinių ir dvasinio mokytojo, kuris, savo ruožtu, irgi yra aukštesnio dvasinio mokytojo mokinys. Dėl tokios struktūros sekta yra atspari asimiliavimui ar sunaikinimui: išoriniai stebėtojai mato tik išorinę sektos veiklą, tuo tarpu vidinių ratų veikla būna daugiau ar mažiau įslaptinta. Norėdamas susipažinti su svarbiausia (centrinei organizacijos daliai priklausančia) sektos veikla, naujas sektos narys turi praeiti kelis ar keliolika iniciacijos bei filtravimo etapų. Pažymėtina, kad tokia organizacijos struktūra būdinga ne tik religinėms grupėms, bet ir kai kurioms teroristinėms organizacijoms.

Destruktyvumas[taisyti | redaguoti kodą]

Destruktyvumo kriterijai[taisyti | redaguoti kodą]

Daugelis sektų laikomos destruktyviomis, tačiau tai labai sąlyginė ir subjektyvi sąvoka. Kai kada destruktyvioms sektoms priskiriami bet kokie nuo vyraujančios religijos nukrypstantys tikėjimai, todėl patikimu sektos destruktyvumo kriterijumi dažniau laikomi sektos vykdomi ar vykdyti organizuoti kriminaliniai veiksmai – tokiu atveju esminis sektos destruktyvumo kriterijus yra faktais patvirtinta sektos nusikalstama veikla. Tipiškais destruktyviais veiksmais dažniausiai laikomas tikinčiųjų išnaudojimas, turto prievartavimas, sukčiavimas, smegenų plovimas, kriminalinė kova prieš sektos priešus, narkotikų platinimas ir pan. Kraštutiniai destruktyvumo atvejai – sektos, vykdančios teroristinę veiklą (pvz., Aum Sinrike) bei sektos žudikės. Tokiu būdu, nedestruktyvios sektos nuo destruktyvių atskiriamos tik remiantis tuo, kad nėra įrodytų sektos nusikaltimų. Kai kada tam tikros religinės grupės negali būti priskiriamos destruktyvioms ar nedestruktyvioms vien dėl to, kad jų organizacija ir ideologija per daug nevienalytė (pvz., satanizmas).

Teisinės kovos priemonės[taisyti | redaguoti kodą]

Daugelis valstybių riboja sektų veiklą, nepripažindamos jų, kaip tikėjimų. Tokiu būdu, sekta įgyja galimybę veikti tik kaip komercinė organizacija, jos negina tikėjimo laisvę saugantys įstatymai, sekta negauna mokestinių lengvatų, o valstybė įgauna didesnes galimybes tikrinti sektos veiklą. Įstatymas, ribojantis sektų veiklą bei apibrėžiantis psichikos kontrolę, yra priimtas Prancūzijoje (About-Picard įstatymas). Kitose šalyse, ribojant sektų veiklą, dažniau taikomi įprasti įstatymai dėl kriminalinių ar ekonominių nusikaltimų. Totalitarinėse valstybėse sektoms kai kada prilyginami ir tradiciniai tikėjimai, o kovojant prieš sektas, neretai taikomos neproporcingos priemonės (pvz., Kinijoje priklausymas Falun Gong sektai baudžiamas kalėjimu). Dažnai baudžiamosios priemonės būna neefektyvios dėl atsparios sektų organizacinės struktūros bei sektos pasitraukimo į pogrindį.

Sektų atsakomieji veiksmai[taisyti | redaguoti kodą]

Sektos, paskelbtos nelegaliomis (kai kada – tiesiog pagarsėjusios, kaip destruktyvios), neretai ima veikti, prisidengdamos kitomis organizacijomis, dažniausiai – labdaringomis, mokslinėmis, meditacinėmis ir pan. (panašią taktiką naudoja munitai ir scientologijos bažnyčia). Destruktyvumu kaltinamos sektos visada neigia savo nusikaltimus, net jei jie patvirtinti teismais. Tokie nusikaltimai dažniausiai pateikiami, kaip sektos priešų sąmokslas ar nuo sektos atskilusių narių veiksmai. Kai kuriais atvejais, sektos, turinčios didesnę politinę įtaką, netgi taiko politinio spaudimo priemones prieš joms netinkamas vyriausybes (pvz., scientologų bažnyčios inicijuoti JAV pareiškimai dėl religinės diskriminacijos Prancūzijoje ir Vokietijoje). Dalimi atvejų, persekiojamos sektos pasitraukia į pogrindį, kur tampa beveik nekontroliuojamomis. Kitais atvejais, destruktyvių sektų veikla (ir ideologija) ilgainiui pakinta, tapdama priimtina likusiai visuomenės daliai (pvz., skapai) arba sekta tiesiog nustojama laikyti destruktyvia dėl jos įsigalėjimo.

Labiausiai pagarsėjusios destruktyvios sektos[taisyti | redaguoti kodą]

Be aukščiau išvardintų, destruktyvioms priskiriamos visos Sektos žudikės, kartais – dar ir kai kurie nevienalyčiai religinio ar mistinio pobūdžio judėjimai, pvz., Karloso Kastanedos pasekėjai.

Sektų tyrinėtojai[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas žinomiausių sektų tyrinėtojas yra Aleksandras Dvorkinas, kuris parašė knygą "Sektos. Totalitarinių sektų apžvalga." [3]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://www.csj.org/infoserv_cult101/checklis.htm
  2. The Guardian
  3. Aleksandras Dvorkinas (1990). Sektos. Totalitarinių sektų apžvalga. Lietuvos Blaivybės Fondas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]