Ikaznė
| Ikaznė blrs. Іказнь, rus. Иказнь | |
|---|---|
 | |
| Laiko juosta: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Baltarusija
|
| Sritis |  Vitebsko sritis
|
| Rajonas | Breslaujos rajonas |
| Įkūrimo data | 1499 |
| Gyventojų | 295 |
| Pašto kodas | 211971 |
 Vikiteka |
Ikaznė |
Ìkaznė [2] (blrs. Іказнь, rus. Иказнь) – agromiestelis šiaurės Baltarusijoje, Vitebsko srityje, 15 km į rytus nuo Breslaujos, prie Ikaznės ežero.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmą kartą Ikaznė paminėta 1499 m., kai ją nusipirko Jonas Sapiega. 1504 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė Sapiegoms privilegiją Ikaznėje statyti pilį ir kurti miestelį. XVI a. pradžioje pastatyta mūrinė Ikaznės pilis (sunyko XVIII a., išlikę griuvėsiai) buvo svarbi per XVI a. – XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos karus su Maskva. 1561 m. čia buvo įkurdinta gausi algininkų įgula. 1509 m. pastatyta cerkvė, 1515 m. ji sudegė.
Ikaznė nukentėjo per XVI a. karus su Maskva ir 1700–1721 m. Šiaurės karą. XVI a. viduryje valdant Strabovskiams Ikaznėje buvusios cerkvės vietoje veikė kalvinų bažnyčia. Nuo 1589 m. iki XVIII a. Ikaznę vėl valdė Sapiegos. 1593 m. Leonas Sapiega pastatydino katalikų bažnyčią, prie jos veikė parapinė mokykla, ligoninė. 1627 m. Sapiegos fundavo unitų bažnyčios statybą.
Po 1793 m. Abiejų Tautų Respublikos II padalijimo Ikaznė priklausė Rusijos imperijos Minsko gubernijai, vėliau Vilniaus gubernijai. 1812 m. miestelį sudegino prancūzų kariuomenė. XIX a. buvo miestelis Dysnos apskrityje.[3] Nuo 1921 m. priklausė Lenkijai, nuo 1939 m. – Baltarusijos TSR. 1940–1970 m. apylinkės, kolūkio centras.
-
Ikaznės pilis T. Makovskio 1613 m. raižinyje -
Pilies likučiai tarpukaryje -
Bažnyčios piešinys (1912 m.) -
Prie bažnyčios tarpukaryje
.jpg)
.jpg){kind=small}
.jpg)
.jpg)
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | ||||||
| 1628 m. | 1879 m. | 1931 m. | 1971 m. | 2005 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|
| 600 | 541 | 480 | 268 | 305 | ||
| ||||||
Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XVI a. Ikaznė buvo lietuvių kalbos areale, tolimiausia LDK lietuviškai kalbančiųjų parapija. 1596 m. Leonas Sapiega pageidavo, kad Ikaznės klebonas ar vikaras mokėtų lietuvių kalbą.[4] Dar iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių gyveno gretimuose kaimuose. XX a. pabaigoje į vakarus nuo Ikaznės buvo išlikusi lietuvių kalbos sala palei Druveto ežerą, į šiaurės rytus nuo Pelekų ir Apso.[5]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ http://pop-stat.mashke.org/belarus-census/viciebskaja.htm
- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Ikaźń. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 255 psl. (lenk.)
- ↑ Ikaznė. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 575
- ↑ Ikaznė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 754 psl.