Vitebsko sritis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vitebsko sritis
blrs. Віцебская вобласць
Vitebsko srities vėliava Vitebsko srities herbas
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Administracinis centras Vitebskas
Rajonai 21
Gyventojų (2014) 1 202 200
Plotas 40 100 km²
Tankumas (2014) 30 žm./km²
Tinklalapis www.regadmin.vitebsk.by
Vitebsko senamiestis
Srities kraštovaizdis
Vitbos upė

Vitebsko sritis (blrs. Віцебская вобласць, rus. Витебская область) – sritis Baltarusijos šiaurės rytuose. Pietuose ribojasi su Minsko ir Mogiliovo sritimis, pačiuose pietvakariuose – siauru ruožu su Gardino sritimi. Šiaurės rytuose turi sieną su Rusija, šiaurės vakaruose – su Latvija, vakaruose – su Lietuva. Administracinis centras – Vitebskas.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sritis užima 19,4 % Baltarusijos teritorijos. Didumą srities teritorijos užima lygumos (Polocko žemuma). Pakraščiuose kyla moreninės aukštumos ir kalvynai (Oršos, Švenčionių, Smolensko ir kt.) Aukštis iki 296 m. Klimatas vidutinių platumų; kontinentinis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -7 °C, liepos 17 °C. Per metus iškrenta apie 600 mm kritulių. Svarbiausios upės – Vakarų Dvina, Dniepras, Berezina. Daug ežerų (Drūkšių, Bainos, Lukomlės, Dolgojės ir kt.). Apie trečdalį Vitebsko srities ploto užima miškai (pušų, eglių, beržų, alksnių), ~8 % – pelkės.[1]

Demografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Srityje gyvena 1 202 200 gyventojų (2014 m. duomenys). Tai sudaro 13,5 % šalies gyventojų. Dauguma gyventojų – baltarusiai, yra rusų, lenkų, lietuvių, latvių, žydų.

Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vitebsko sritis padalinta į 21 rajoną:

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mašinų, naftos perdirbimo (Polocke), chemijos, lengvoji, maisto, medienos apdirbimo pramonė. Lukomlio ŠE. Auginami linai, grūdinės kultūros (rugiai, kviečiai, avižos), bulvės, daržovės. Gyvulininkystė.

Didžiausi miestai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vitebsko sritisLietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 320 psl.