Ignas Onacevičius
| Ignas Onacevičius blrs. Ігнат Анацэвіч | |
|---|---|
| |
| Ignas Žegota Onacevičius (XIX a., dailininkas K.Žukovskis) | |
| Gimė | 1780 m. rugpjūčio 15 d. Malaja Berestovica, Gardino apskr., Abiejų Tautų Respublika |
| Mirė | 1845 m. vasario 18 d. (64 metai) Sankt Peterburgas, Rusijos imperija |
| Tėvas | Simonas Onacevičius |
| Veikla | Vilniaus universiteto istorijos profesorius, pedagogas |
| Alma mater | Karaliaučiaus universitetas, Vilniaus universitetas |
Ignas Onacevičius (pilnas vardas – Ignas Žegota Onacevičius; blrs. Ігнат Анацэвіч, 1780 m. rugpjūčio 15 d. Malaja Berestovica, Gardino apskr., Abiejų Tautų Respublika – 1845 m. vasario 18 d. Sankt Peterburgas, Rusijos imperija) – Vilniaus universiteto profesorius, pedagogas.[1][2]
Vaikystė ir studijų metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ignas Onacevičius gimė 1780 m. rugpjūčio 15 arba 25 d. Malaja Berestovicoje, Gardino apskrityje, unitų šventiko šeimoje. Ūgtelėjęs mokėsi Volkovysko ir Gardino mokyklose.[1] Pagal kitus šaltinius mokėsi Balstogės gimnazijoje.[3] Baigęs gimnaziją, Onacevičius toliau mokėsi Elko mokytojų seminarijoje, vėliau įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kur tarpininkaujant, Adomui Giunteriui, gavo stipendiją ir studijavo filosofijos mokslus.[1] Studijų universitete metu analizavo Kryžiuočių ordino dokumentus Karaliaučiaus archyve.[4]
Karaliaučiaus universitetą Onacevičius baigė 1806 m., liko dėstyti Karaliaučiuje, dirbo karališkuoju vertėju.[4]
Gyvenimas ir veikla Vilniuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1811 m. Ignas Onacevičius Vilniaus universitete apsigynė magistro disertaciją ir gavo magistro laipsnį.[5] Po to kelis metus dirbo Balstogės mokykloje, kurioje dėstė literatūrą, lotynų ir vokiečių kalbas, nuo 1816 m. visuotinę istoriją. Kažkiek laiko ėjo Balstogės mokyklos direktoriaus pavaduotojo pareigas. Dirbdamas šioje mokykloje Onacevičius susipažino su Joachimu Leleveliu.[1]
Nuo 1818 m., Leleveliui keliems metams išvykus į Lenkiją, Onacevičius Vilniaus universitete ėmė dėstyti visuotinės istorijos kursą. Tuomet ėmė skaityti ir Lietuvos istorijos kursą.[5] Onacevičius pirmasis iš istorikų išskyrė Lietuvos istoriją iš visuotinės istorijos kurso.[4][6]
Lenkų istorikas Janušas Ivaškevičius rašė:
- “I.Onacevičius atėjo į universitetą parengtas vokiškoje mokykloje subtiliai aiškinti istorijos šaltinius, o su jo Lietuvos istorijos žiniomis niekas tuomet negalėjo lygintis”.[1][7]
Igno Onacevičiaus studentais buvo Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Simonas Daukantas.[4]
Grįžus į universitetą Joachimui Leleveliui, Onacevičius skaitė statistikos ir diplomatijos kursus.[1]
1828 m. Ignui Onacevičiui Vilniaus universitete suteiktas profesoriaus vardas. Beveik tuo pačiu metu universiteto rektorius Vaclovas Pelikanas Vilniaus švietimo apygardos kuratoriui Nikolajui Novosilcevui pranešė, jog susekta slapta studentų organizacija „Sarmatų padermė“ arba „Tėvynės bičiuliai“.[1] 1828 m. caro valdžios sudarytos tyrimo komisijos Onacevičius buvo apkaltintas dalyvavęs šioje slaptoje studentų organizacijoje “Sarmatų padermė”. Onacevičius buvo pašalintas iš universiteto Už bandymą atskleisti Nikolajaus Novosilcevo piktnaudžiavimus, buvo suimtas, kalintas ir išsiųstas gyventi į tėviškę, Malaja Berestovicą.[1][4]
Paskutinieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Berestovicoje Onacevičius gyveno pas brolį, rengė Lietuvos istoriją.[1]
Gardino teismui susipažinus su jam perduota I.Onacevičiaus byla, buvo pasiūlyta atlikti papildomą tyrimą. Po ilgo laiko 1834 m. Onacevičius buvo išteisintas.[1][4]
1834 m. Ignas Onacevičius, uždarius Vilniaus universitetą, persikėlė gyventi į Sankt Peterburgą, dirbo Archeografijos komisijoje, Nikolajaus Rumiancevo muziejuje. Gyvendamas šiame mieste iki pat mirties Onacevičius rinko medžiagą Lietuvos istorijai. Visą gyvenimą bičiuliavosi su Joachimu Leleveliu, susirašinėjo su Teodoru Narbutu, bendravo su tuomet Sankt Peterburge dirbusiu Simonu Daukantu.[1][2][4] Simonas Daukantas vertino Igną Onacevičių kaip istoriką.[8]
Ignas Onacevičius mirė 1845 m. vasario 18 d. Sankt Peterburge.
Po Onacevičiaus mirties buvo išleisti du jo veikalai: „Žvilgsnis į senąją Lietuvos istoriją” ir „Žvilgsnis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją”.[2][5][9][10]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 Algirdas Šidlauskas. Istorija Vilniaus universitete XIX a. pirmojoje pusėje. Vilnius: Mokslas, 1986.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Igno Žegotos Onacevičiaus biografija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [1]
- ↑ Redaktorius Rolandas Pavilionis. Vilniaus universiteto istorija 1579–1994, Valstybinis leidybos centras, 1994.ISBN 9986-09-047-4.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 4,6 Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. ISBN 978-995-57367-21.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 Vilniaus universiteto istorija 1803–1940. Vilnius: Mokslas, 1977.
- ↑ Informacija apie Igną Onacevičių Vilniaus universiteto bibliotekos interneto svetainėje. [2][neveikianti nuoroda]
- ↑ Iwaskiewicz J. Ignacy Żegota Onacewicz – historyk Litwy, 1961.
- ↑ Vida Girininkienė. Romantikai Simonas Daukantas ir Adomas Mickevičius (II). Skelbta „Literatūra ir menas”, 2018, Nr. 3645 (1). [3]
- ↑ Onacewicz I. Rzut ok ana pierwotne dzieje Litwy. – Rocznic literacki. Petersburg, 1846.
- ↑ Onacewicz I. Rzut ok ana dzieje Wielkiego Księtstwa Litewskiego.- Pamiętnik naukowo – literacki, pismo zbiorowe umiejętnosci, literatury I sztuki. Wilno. 1849.