Hiranjagarbha

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Hinduizmas
HinduizmasOm.svg
HinduizmasHinduSwastika.svg

 ž  a  r 

Hiranjagarbha (skr. हिरण्यगर्भः = Hiraṇyagarbha – „auksinis gemalas“) – indų mitologijoje minimas visatos pradmuo. Seniausiai minimas Rigvedoje (10 mandala, 121 himnas), vadinamoje „Hiranjagarbha sūktoje“. Šiame himne gemalas sutapatinamas su Pradžapačiu. Upanišadose jis, tuo tarpu, siejamas su Visatos Dvasia, Brahmanu. Pasakojama, kad Hiranjagarbha plūduriavo tuštumos vandenyne, bet paskui skilo pusiau ir sudarė Žemę ir Dangų.

Vėlesniame puraniniame hinduizme, Hiranjagarbha siejamas su Brahma, kuris, pasak Manusmriti, gimęs iš auksinio kiaušinio.

Hiranjagarbha sūkta[taisyti | redaguoti kodą]

Hiranjagarbha sūkta yra paskutinėje, 10-ojoje mandaloje, kur yra ir kitų kosmogoninės tematikos himnų (pvz., Nasadyja sūkta). Parašyta trištubho metru ir priskiriama rišiui Hiranjagarbhai (Pradžapačio sūnui). Himne pateikiami neįvardinto tvėrėjo darbai, o kiekviena eilutė baigiama klausimu kasmai devāya haviṣā vidhema (pažodžiui verčiant, "kam dievo auka aukotume? "). Tik paskutinis posmas, kuris (kaip ir priešpaskutinis), neabejojama, pridėtas vėliau, tą minėtą tvėrėją įvardina Pradžapačiu[1].

Originalas (transliteracija):

hiraṇyagarbhaḥ sam avartatāgre
bhūtasya jātaḥ patir eka āsīt |
sa dādhāra pṛthivīṃ dyām utemāṃ
kasmai devāya haviṣā vidhema ||

ya ātmadā baladā yasya viśva
upāsate praśiṣaṃ yasya devāḥ |
yasya chāyāmṛtaṃ yasya mṛtyuḥ
kasmai devāya haviṣā vidhema ||

yaḥ prāṇato nimiṣato mahitvaika
id rājā jagato babhūva |
ya īśe asya dvipadaś catuṣpadaḥ
kasmai devāya haviṣā vidhema ||

yasyeme himavanto mahitvā
yasya samudraṃ rasayā sahāhuḥ |
yasyemāḥ pradiśo yasya bāhū
kasmai devāya haviṣā vidhema ||

yena dyaur ugrā pṛthivī ca dṛḷhā
yena sva stabhitaṃ yena nākaḥ |
yo antarikṣe rajaso vimānaḥ
kasmai devāya haviṣā vidhema ||

yaṃ krandasī avasā tastabhāne
abhy aikṣetām manasā rejamāne |
yatrādhi sūra udito vibhāti
kasmai devāya haviṣā vidhema ||

āpo ha yad bṛhatīr viśvam āyan
garbhaṃ dadhānā janayantīr agnim |
tato devānāṃ sam avartatāsur ekaḥ
kasmai devāya haviṣā vidhema ||

yaś cid āpo mahinā paryapaśyad
dakṣaṃ dadhānā janayantīr yajñam |
yo deveṣv adhi deva eka āsīt
kasmai devāya haviṣā vidhema ||

mā no hiṃsīj janitā yaḥ pṛthivyā
yo vā divaṃ satyadharmā jajāna |
yaś cāpaś candrā bṛhatīr jajāna
kasmai devāya haviṣā vidhema ||

prajāpate na tvad etāny anyo
viśvā jātāni pari tā babhūva |
yatkāmās te juhumas tan no astu
vayaṃ syāma patayo rayīṇām ||

Lietuviškas vertimas (laisvas):

Auksinis gemalas sau radosi pradžioj
Užgimęs, Viešpačiu būties pats vienas buvo
Jis [savimi] palaikė Žemę ir šitą Dangų
Kokiam gi dievui mes auką turime aukoti?

Kuris įkvepia dvasią, kuris suteikia jėgą,
Kurio prisakymus visi juk gerbia, [net ir] dievai
Kurio šešėlis [tai] nemirtis, kurio šešėlis [tai] mirtis
Kokiam gi dievui mes auką turime aukoti?
   
Kuris Didysis kvėpuojančių ir mirksinčių
Išties valdovu padermės žmonių patapo
Kursai dvikojų, keturkojų Aukščiausias Viešpats
Kokiam gi dievui mes auką turime aukoti?
    
Kurio galybe [stūkso] tie snieguotieji [kalnai],
Kurio -, kaip sako, [tas] vandenynas su Rasos upe
Kurio – pasaulio šalys, kurio – dvi rankos
Kokiam gi dievui mes auką turime aukoti?
  
Kuo Dangaus rūstybė ir Žemės tvaruma
Kuo įtaisyta Saulė, kuo – padangių skliautas
Kursai sklando skaisčiais ūkais erdvėje orų
Kokiam gi dievui mes auką turime aukoti?
   
Kurio malone kariaunos dvi tvirtumą įgavo
Kurį vaizduojant jų mintys tampa bevirpą
Ant kurio gi užtekėjusi įspįsta Saulė
Kokiam gi dievui mes auką turime aukoti?
    
Išties, aukštieji vandenys viskan atėjo
Susiurbę gemalą, [pavirto] ugnį begimdą
Tada dvasia viena sau rados virš visų dievų
Kokiam gi dievui mes auką turime aukoti?
     
Kursai sava didybe [tuos] vandenis apžvelgęs
Kurie susiurbę galią, [pavirto] aukojimą gimdą
Kursai vienu dievu esėjo visiems dievams
Kokiam gi dievui mes auką turime aukoti?
   
Tenesužeidžia [mūsų] sutverėjas
Kurio sutverta žemė ar dangus, kuris – visatos dėsnis
Kursai aukštus vandenis, lyg mėnuo bešvytį, pagimdė
Kokiam gi dievui mes auką turime aukoti?

O Pradžapati, iš kur daugiau, tik iš tavęs
Šitai visa aplinkui atsiradę, tavo dėka būva
Kurį troškimą mes tau beaukotume, tas tebūnie
Kad būtume globėjai mes tavo [dangiškųjų] turtų!

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Ригведа. Мандалы IX–X. / Подг. изд. Т. Я. Елизаренкова. – М.: Наука, 1999. – С. 278–279 http://kirsoft.com.ru/freedom/KSNews_979.htm

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]