Gyventojų geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Populiacijos tankumas pagal šalis, 2006

Gyventojų geografija – mokslas, tiriantis gyventojų ir gyvenviečių skaičių, struktūrą, tipus, gyventojų teritorinį organizavimą, gyvenviečių tinklą, ekonomines, socialines, gamtines ir kitas sąlygas, turinčias įtakos gyventojų ir gyvenviečių teritoriniam pasiskirstymui. Kai kurie mokslininkai gyventojų geografiją laiko savarankiška geografijos mokslų sistemos dalimi, kiti – demografijos sinonimu.

Objektas[taisyti | redaguoti kodą]

Gyventojų geografija išsirutuliojo XX a., ji tiria gyventojų reprodukcijos regioninius skirtumus ir juos lemiančius veiksnius, gyventojų struktūrą pagal amžių, lytį, šeiminę padėtį, demografinę raidą, bendrąjį ir tam tikrų teritorijos dalių – dirbamos žemės arealų, rekreacinių teritorijų gyventojų tankumą, regioninius darbo jėgos išteklius, jų racionalų naudojimą, ekonomiškai aktyvių gyventojų, tarp jų ir bedarbių, teritorinę sklaidą; gyventojų migraciją, jos įtaką didelėms teritorinėms žmonių grupėms, jų amžiaus struktūrai, lyties, kalbos, rasės, etninei sudėčiai, socialinę gyventojų sudėtį – išskiriamos socialinės grupės, daroma jų regioninė apžvalga, apibūdinamos amžiaus grupės. Gyventojų geografija tiria gyventojų kultūrą, buitį, gyvenimo būdą, ši tyrimų kryptis glaudžiai siejasi su etnografija ir sociologija.

Gyventojų geografija remiasi demografijos, darbo ekonomikos, etnografijos duomenimis bei metodais ir teikia joms savo duomenų. Be to, tyrimai atliekami remiantis matematikos, statistikos, sociologijos ir kitų mokslų metodais.

Gyventojų geografija Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje gyventojų geografija atsirado XIX a. 3-4 dešimtmetyje. Tuo metu santykinio gyventojų pertekliaus problemą Kazys Pakštas siūlė spręsti, organizuojant koncentruotą emigraciją. Tarybiniais metais buvo tiriama LTSR gyventojų pasiskirstymas, sudėtis, migracija ir natūralusis judėjimas, gyventojų terit. organizavimas, gyventojų tinklo pertvarkymas, miestai. Darbų apie tai paskelbė Vincas Brazauskas, Jonas Kunčina, Juozas Zagorskis (miestų geografija), Stasys Vaitekūnas (migracija, gyvenviečių geografija), Kazys Šešelgis, Zigmas Daunoravičius (apgyvendinimo sistema), Petras Adlys, Marytė Karalienė, Algirdas Stanaitis (demogeografija), Petras Gaučas (etnografija), Janina Lukoševičiūtė, Elena Stankūnienė (kaimo gyventojai), Liudas Truska (istorinė gyventojų geografija), Regina Kudirkienė (gyvenvietės ir landšaftas).[1]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Stanaitis A., Adlys P. Lietuvos TSR gyventojai. - V., 1973.
  • Rupas V., Vaitekūnas S. Lietuvos kaimo gyventojai ir gyvenvietės. - V., 1980.
  • Stanaitis A. Gyventojų geografija. - V., 1984.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Algirdas Stanaitis. Gyventojų geografija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 724 psl.