Istorinė geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Istorinė geografija - gretima istorijos ir geografijos mokslams disciplina, tirianti šalių, regionų praeities fizinę, ekonominę ir politinę geografiją. Remiasi aktualizmo (lyginimo) metodu. Objekto pobūdis glaudžiai sieja ją su gyventojų geografija. Žinių apie baltus, lietuvius, Lietuvą yra Europos keliautojų aprašymuose, archyvuose, archeologiniuose radiniuose, kartografiniuose dokumentuose, istoriniuose mokslo veikaluose, istoriniame šaltinyje Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymai, XIX a. ir XX a. pr. mokslininkų Simono Daukanto, Stanislovo Čerškio, Liudviko Adomo Jucevičiaus, Kazimiero Būgos, Jono Basanavičiaus raštuose. Pradininkas Lietuvoje - Povilas Matulionis. Istorinę kartografiją vystė Joachimas Lelevelis. Problemas tiria istorikai, archeologai, geografai, etnografai, lingvistai. Lietuvoje dėstoma Vilniaus ir pedagaginiame universitetuose.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Matulionis P. Lietuvos žemė ir jos gyventojų gausumas istorijos būvyje. Kultūra, 1930, Nr. 5; Geografinis metraštis.- V., 1976.- T. 22.