Demografinė raida

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Demografinės raidos piramidės:
I pav.: aukštas gimstamumo lygis, didelis mirštamumas, maža gyvenimo trukmė
II pav.: aukštas gimstamumo lygis, proporcingas mirštamumas, vidutinė gyvenimo trukmė
III pav.:stabilus gimstamumo lygis, mažas mirštamumas, ilga gyvenimo trukmė
IV pav.: žemas gimstamumas, žemas mirštamumas, ilga gyvenimo trukmė

Demografinė raida – nuolatinis gyventojų kartų atsinaujinimo (reprodukcijos) procesas. Demografinę raidą nusako gyventojų kiekybinių ir kokybinių charakteristikų pokyčiai – gyventojų skaičius, gyventojų sudėtis pagal lytį, amžių, vedybinį statusą, gyventojų tankumą, gyventojų geografiją ir kt.

Raida[taisyti | redaguoti kodą]

Demografinė raida labai priklauso nuo šalies socialinio ekonominio išsivystymo lygio, plėtros tempų, tolygumo ir susijusi su visuomenės ekonominės raidos etapais: ikiagrariniu, agrariniu ir industriniu (poindustriniu). Kiekvieną raidos etapą apibūdina tam tikras gimstamumo ir mirtingumo lygis bei gyventojų mobilumas. Savo ruožtu demografinių procesų pokyčiai daro įtaką visuomenės socialinei ekonominei raidai.

Ikiagrarinei ir agrarinei visuomenėms būdingas aukštas gimstamumo ir mirtingumo lygis, labai lėtas gyventojų skaičiaus didėjimas. Pereinant iš agrarinės į industrinę visuomenę mirtingumas mažėja, gimstamumo mažėjimas prasideda vėliau ir iš pradžių yra lėtesnis nei mirtingumo mažėjimas, tai sukelia demografinį sprogimą.

Industrinei (poindustrinei) visuomenei būdingas žemas gimstamumo ir mirtingumo lygis bei didelis gyventojų mobilumas. Gyventojų skaičius dėl gyventojų natūralios kaitos kinta mažai, jo pokyčius daugiausia lemia gyvenimo lygis ir gyventojų migracija,[1] dėl to galima ir depopuliacija.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje su prasidėjusiomis socialinėmis ekonominėmis transformacijomis visi demografiniai procesai (gimstamumas, šeimos kūrimas, mirtingumas, migracija) kito iš esmės:

  • gimstamumas mažėjo labai sparčiai ir ženkliai ir pasiekė lygį, esantį gerokai žemiau ribos, galinčios užtikrinti kartų kaitą;
  • vyksta šeimos instituto transformacija: nyksta tradicinės šeimos bruožai ir įsigali nauji, būdingi moderniam šeimos modeliui. Jaunimas vis dažniau pirmenybę atiduoda naujai šeimos kūrimo strategijai, kurios vieni iš pagrindinių bruožų yra: šeimos kūrimas vis mažiau siejamas su vedybomis, tuokiamasi vis vyresniame amžiuje, didėja šeimų nestabilumas;
  • mirtingumas svyruoja: pasiekia santykinai aukštą lygį (praeito dešimtmečio viduryje) ir vėl mažėja, tačiau išlieka beveik tame pačiame lygyje, o vyrų – net aukštesniame, koks Lietuvoje buvo prieš keturis dešimtmečius;
  • pasikeitė ne tik migracijos kryptys, srautai, mastai, bet ir tipai. Po nepriklausomybės atkūrimo oficialieji emigracijos srautai, nuvilniję Rytų (slavų tautybių gyventojų į buvusią TSRS teritoriją) ir Vakarų (žydai) kryptimis, aprimo. Legalius, oficialius emigracijos srautus (išvykimą nuolatos gyventi į kitą šalį) keičia savo mastais didžiuliai nedeklaruotos nelegalios, tikėtina – trumpalaikės migracijos srautai į Vakarų šalis.

Šių pokyčių tiesioginė demografinė pasekmė – Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas, gili ir toliau tebegilėjanti depopuliacija, spartus gyventojų senėjimas.[2]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Aiva Jasilionienė-Jonkarytė, Vlada Stankūnienė. Demografinė raida. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 607 psl.
  2. Socialinių tyrimų institutas. Lietuva stojant į Europos Sąjungą. 7. Demografinė raida.