Gražina Degutytė-Švažienė
Gražina Janina Degutytė-Švažienė (g. 1938 m. birželio 7 d. Tauragėje) – Lietuvos dailininkė keramikė.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vyras Algimantas Švažas. 1963 m. baigė Lietuvos dailės institutą.
Nuo 1962 m. dirba ir dėsto Lietuvos dailės institute (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija), nuo 1990 m. docentė.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sukūrė keramikos kompozicijų interjerams, dekoratyvinių lėkščių („Sūkurys“ 1977 m., „Diskai“ 1982 m.), indų („Balti indai“ 1996 m.), vazų, žvakidžių, teminių kompozicijų („Daiktai iš klėties“ 1998 m., „Miestas“ 2002 m.). Kūriniai žiesti ar lipdyti, aiškiu siluetu, išryškinantys būdingiausias molio savybes, subtiliai dekoruoti (paryškintomis žiedimo rievėmis, įvairių formų ar tiesiog pirštų įspaudais sienelėse, įpjautomis plokštumomis, ažūru, pasteliniais tonais, kurie pagyvinti ryškių spalvų akcentais).
Nuo 1964 m. dalyvauja dailės parodose, simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje (Europoje, Japonijoje, JAV, Kanadoje, Pietų Korėjoje).[1]
Darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- pano „Kalnai“, 1972 m., Dombajus, Karačiajų Čerkesija
- pano „Uždanga“ ir plokštės „Atspindžiai“ 1980 m., Ponizovka, Krymas
- plokštės „Pajūrio architektūra“ ir šviestuvai „Burės“, „Slibinas“ 1992 m., poilsio namai „Auksinės kopos“, Nida
- plokštės „Augalai“ 1996 m., Lietuvos telekomas, Vilnius
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Jūratė Meilūnienė. Gražina Degutytė-Švažienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 570 psl.