Gorčicė

Koordinatės: 53°40′04″ š. pl. 22°22′21″ r. ilg. / 53.66778°š. pl. 22.37250°r. ilg. / 53.66778; 22.37250 (Gorčicė)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gorčicė
lenk. Gorczyce
Gorčicė
Gorčicė
53°40′04″ š. pl. 22°22′21″ r. ilg. / 53.66778°š. pl. 22.37250°r. ilg. / 53.66778; 22.37250 (Gorčicė)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija Varmijos Mozūrų vaivadija Varmijos Mozūrų vaivadija
Apskritis Luko apskritis
Valsčius Prostkų valsčius
Meras Mariana Šlešynska (lenk. Marianna Szleszyńska)
Gyventojų (2010) 101
Pašto kodas PL 19-335

Gorčicė (lenk. Gorczyce, vok. Gorczitzen, 19281945 m. vok. Deumenrode) – kaimas Lenkijos šiaurėje, Varmijos Mozūrų vaivadijos Luko apskrities Prostkų valsčiuje. Šaltyšijos centras.[1]

Išsidėstęs tarp ežerų: baigiančio išdžiūti Lipno ir Dlugochvalų (dar vadinamo Dlugė Chorželskė). Nuo apskrities centro Luko nutolęs 18 km į pietus.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimas Gramatcken vardu žinomas nuo 1484 metų.[2] 1874 m. tapo naujai įkurto Gorčitceno prūsiško valsčiaus centru.[3] Iki 1905 m. jis priklausė Rytprūsių Gumbinės apygardos (vėliau iki 1945 m. Alnaįtyno apygardos) Luko apskričiai.

1910 m. kaime suskaičiuoti 143 gyventojai.[4] Sutinkamai su Versalio sutarties nutarimais krašte buvo vykdomas visuotinis plebiscitas – 80 gorčiciečių pasisakė už priklausymą Rytprūsiams, už perėjimą į Lenkijos administravimą nebalsavo niekas.[5] 1928 m. buvo pakeistas kaimo pavadinimas į Deumenrode. 1933 m. jame gyveno 205, o 1939 m. – 186 kaimiečiai.[6]

Po Antrojo pasaulinio karo kartu su visa pietine Rytprūsių dalimi perduotas Lenkijai ir iki 1998 m. priklausė Palenkės vaivadijai, vėliau įėjo į Varmijos Mozūrų vaivadijos sudėtį.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į pietus nuo Dlugochvalų ežero, upės Ržanicos (Luko intakas) iškilusi neaukšta kalva.[7] Tai – buvęs jotvingių piliakalnis.[8] Vienas pirmųjų jį paminėjo žinomas Prūsijos tyrinėtojas Emilis Holakas.[9] Viršutinė aikštelė (35–40 m x 30 m) yra ovalo formos ir iš visų pusių apsupta apsauginiu pylimu, patekti į ją buvo galima iš pietų pusės. Be piliavietės kalvos teritorijoje buvo ir papilio gyvenvietė. Antrojo pasaulinio karo metu objekto paviršiuje buvo iškasti apkasai.

Piliakalnis dar vadinamas Totorių apkasu (lenk. Tatarski Szaniec), šį vardą, matyt, įgavo po 1565 m. kraštą nusiaubusio totorių antpuolio.[10][11]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]