Fumarolė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Fumarolės

Fumarolė (lot. fumus, dūmas) – garų ir dujų šaltinis dažniausiai artimiausioje ugnikalnių aplinkoje, jų šlaituose ir krateriuose. Šie šaltiniai dažniausiai išmeta į aplinką vandens garus, anglies dioksidą, sieros dioksidą, druskos rūgštį, vandenilio sulfidą. Fumarolės, išmetančios sieringus junginius, vadinamos sulfatarais. Jų aplinkoje galima aptikti išsikristalizavusią gamtinę sierą.

Sulfataras

Fumarolės gali atsirasti ties mažais Žemės plutos plyšiais, chaotiškai išplisti ar sustingusios lavos ar sustingusių piroklastinių srautų paviršiuje. Fumarolės pastebėtos vietose, kuriose netoli Žemės paviršiaus yra magmos židiniai ar karštos magminės uolienos. Išsiskiriančios dujos tai magmos degazacijos produktas.

Vietose, kur karštos dujos kontaktuoja su požeminiais vandenimis, taip pat aptinkama ir kita vulkanizmo forma – geizeris. Nuo pastarojo fumarolė skiriasi tuo, kad neišmeta vandens skystame būvyje, bet garų pavidale. Temparatūra fumarolėje gali pasiekti 150–500 °C.

Vienas fumarolių pavyzdys Žemėje – Dešimties tūkstančių dūmų slėnis (Valley of Ten Thousand Smokes) Aliaskoje, kuris susidarė per 1912 m. Novaruptos išsiveržimą. Pradžioje fumarolių ten buvo tūkstančiai, ilgainiui dauguma sunyko ir slėnis daugiau nėra pripildytas dūmų. Apie 4000 fumarolių yra Jeloustouno nacionaliniame parke.

Fumarolės gali išlikti dešimtmečius ir šimtmečius, jeigu susidariusios virš nuolatinių karščio šaltinių. Jei susidaro virš šviežių ugnikalnio išsiveržimo nuosėdų (pvz., vėstančių vulkaninių pelenų), jos sunyksta per kelias savaites ar mėnesius. Vikiteka