Magmos židinys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Spaccato vulcano.png

Magmos židinys (magmos kamera, magmos rezervuaras) - didelis išsilydžiusių uolienų (magmos) telkinys po žemės pluta. Šiame telkinyje susidaro labai didelis slėgis, kuris laikui bėgant gali suskaldyti aplinkines kietas uolienas, taip susikuriant išeigoms, per kurias magma kyla į paviršių, galiausiai išeidama į Žemės paviršių per ugnikalnio išsiveržimą. Dauguma ugnikalnių yra virš tokių magmos židinių.

Magmos židinius yra sudėtinga aptikti, todėl dauguma žinomų yra esantys geologiniu požiūriu negiliai plutoje - 1-11 km gylyje.

Magmos dinamika[taisyti | redaguoti kodą]

Būdama mažiau tanki nei aplinkinės uolienos, magma kyla pro uolienose esančius plyšius. Nesant praeigos, magma susitelkia į vieną vietą, suformuodama magmos židinį. Iš apačios kylanti magma spaudžia židinio tūrį, taip didėjant slėgiui židinio viduje.

Magmai liekant židinyje ilgą laiką, ji gali stratifikuotis, t. y. susiluoksniuoti dėl mažesnio tankio komponentų kilimo į paviršių, ir tankesnių medžiagų grimzdimo žemyn. Taip pat gali pradėti vėsti, tada magmos komponentai, kurių lydymosi temperatūra yra aukštesnė, susikristalizuoja, ypatingai arčiau magmos rezervuaro kraštų, ir susidaro vėl tankesnės medžiagos masyvai, kurie taip pat grimsta žemyn (pvz., olivinas). Jeigu vėliau vyksta ugnikalnio išsiveržimas, toks susisluoksniavimas išlieka ir ugnikalnio išmetamose medžiagose. Pvz., Vezuvijaus 79 m. išsiveržimo nuosėdos sudarytos iš storo pemzos sluoksnio iš viršutinė magmos židinio dalies, padengto pemzos sluoksniu iš gilesnės židinio dalies.

Magmos židinyje besikristalizuojantys mineralai taip pat išskiria dujas (daugiausiai vandens garus), kurios buvo ištirpusios skystoje uolienų fazėje. Dujų išsiskyrimas dar labiau padidina židinio slėgį, kas gali sukelti ugnikalnio išsiveržimą. Taip pat padidina likusio lydalo klampumą (padidėja silikatų koncentracija duotam kiekiui). Vykstant tokiai stratifikacijai, dujos linkę telktis židinio viršutinio regiono magmoje, kuri tuo tarpu tampa klampesnė, kas gali sukelti galingesnį išsiveržimą nei būtų magmos židiniui nesusisluoksniavus.

Per išsiveržimą neišėjusi magma palengva atvėsta ir kristalizuojasi, suformuodama intruzinės uolienos masyvą, sudarytą iš granito bei gabro.

Dažnai ugnikalnis gali „turėti“ kelis magmos židinius, vieną labai giliai po žeme, iš kurio kylanti magma papildo kitą arčiau viršūnės ugnikalnyje esantį mažesnį magmos židinį.

Magmos židinių buvimo vietas galima nustatyti seismologijos pagalba, kadangi žemės drebėjimų generuotos seisminės bangos per skystas uolienas sklinda mažesniu greičiu nei per kietas, tad pagal seisminių bangų matavimus galima apskaičiuoti magmos telkinius.

Ugnikalniui išsiveržus, magmos židinyje sumažėja, o aplinkinės uolienos sugriūva į jį. Jei išmetamas ypatingai didelis magmos kiekis, gali susmukti visas paviršius, taip susidarant kalderai.