Ford Fiesta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
   Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.
Ford Fiesta
Šeštos kartos „Ford Fiesta“ (2008–)
Bendra informacija
Gamintojas„Ford Motor Company“
Chronologija
Kėbulas ir važiuoklė
Klasėmažalitražis hečbekas
Išdėstymas variklis priekyje, priekiniai varomieji ratai
Variklis ir transmisija
Variklis (-iai)visi vienaeiliai keturių cilindrų
Išmatavimai
Kita informacija

„Ford Fiesta“ – nedidelis automobilis priekiniais varomaisiais ratais, kurį sukūrė „Ford Motor Company“. Jis yra surenkamas Europoje, Brazilijoje, Argentinoje, Meksikoje, Venesueloje, Kinijoje, Indijoje bei Pietų Afrikoje. Šiuo modeliu prekiaujama visame pasaulyje, įskaitant Japoniją bei Australaziją.

Tai vienas sėkmingiausių „Ford“ modelių – nuo 1976-ųjų parduota daugiau kaip dvylika milijonų šešių kartų automobilių.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aštunto dešimtmečio pradžioje tarp Europos vartotojų augo mažalitražių automobilių paklausa. Net ir mažiausias „Ford“ automobilis – „Escort“ modelis – tradiciškai variklį turėjo priekyje bei buvo varomas užpakaliniais ratais; tačiau konkurentai leido mažesnius, priekiniais ratais varomus automobilius, tokius kaip „Fiat 127“ ar „Renault 5“. 1973 m. naftos krizės padariniai taip pat skatino mažesnių automobilių paklausą. 1959 m. „British Motor Corporation“ kompanija (vėliau susijungusi su „British Leyland“) įsitraukė į mažalitražių automobilių rinką savuoju Mini, o 1963-iaisiais „Rootes Group“ savo ruožtu išleido „Hillman Imp“, kuris galiausiai nebuvo toks sėkmingas, tačiau laikai keitėsi, ir žmonės, ieškantys nedidelių automobilių, norėjo praktiškų hečbekų, o ne įprastų sedanų. 1975 m. pradžioje „General Motors“ įsiliejo į šiuolaikinių mažalitražių automobilių rinką, pasiūlydama tradicinius dvynius – „Opel Kadett City/Chevette“.

Pradiniuose „Bobcat“ planuose buvo išreikštas noras, kad pagaminti naująjį automobilį reikėtų 100 JAV dolerių mažiau nei „Ford Escort“ modeliui. Be to, buvo planuojamas automobilis su ilgesne važiuoklės baze negu „Fiat 127“ automobilio, tačiau „Fiesta“ turėjo būti trumpesnis už „Ford Escort“. Paskutinį pasiūlymą pateikė Tomas Tjaarda, dirbęs „Carrozzeria Ghia“ automobilių kėbulų gamykloje.

Bendradarbiaujant „Ford“ automobilių gamybos centrams Kelne ir Dantone (Esekse), 1973-iųjų rudenį „Bobcat“ buvo pritarta. Visoje Europoje buvo rengiami seminarai pirkėjams, ypač moterims.

Ford numatė, jog per metus bus pagaminta 500 000 „Fiesta“ automobilių, bei pastatė visiškai naują variklių gamyklą šalia Valensijos (Ispanija); transašių gamyklą netoli Bordo (Prancūzija); išplėtė surinkimo fabrikus Degeneme (Esekse) ir Zarlujyje (Vokietija). Galutinis surinkimas taip pat vyko ir Valensijoje.

Kodiniai pavadinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai Europos „Ford“ ėmė projektuoti automobilį, dizaino pasiūlymai buvo pavadinti „Iris“, „Beta“, „The Deutschlander“ (iš „Ford“ dirbtuvių Kelne), „Mini-Mite“ ir „Blue Car“ (iš „Carrozzeria Ghia“ automobilių kėbulų gamyklos). Tarp „Fiesta“ prototipo kodinių pavadinimų buvo minimas ir „Torino“, tačiau jis tapo „Bobcat“ projektu.

Naujojo automobilio, kurį projektavo „Bobcat“ projekto komanda (vadovaujama p. Trevoro Erskaino), galutinis vardų sąrašas buvo toks: „Amigo“, „Bambi“, „Bebe“, „Bravo“, „Bolero“, „Cherie“, „Tempo“, „Chico“, „Fiesta“, „Forito“, „Metro“, „Pony“ ir „Sierra“. Nors dauguma tarybos narių balsavo už „Bravo“, pats Henris Fordas II atmetė jų sprendimą ir automobilį pavadino „Fiesta“. Keli galutinio sąrašo pavadinimai vėliau buvo panaudoti kitiems automobiliams, pvz., „Sierra“, 1982-aisiais pristatytam „Ford Cortina“ modelio pakaitui, bei „Tempo“, mažam automobiliui, skirtam JAV rinkai. Ironiška, bet 1980-aisiais pavadinimą „Metro“ panaudojo konkurentė gamintoja „British Leyland“ panašaus dydžio automobiliui „Austin Metro“.

Pavadinimas „Fiesta“ tuo metu priklausė „General Motors“; tačiau jis buvo nemokamai atiduotas „Ford“ kompanijai, kad pastaroji galėtų naudoti pavadinimą kurdama savo naują mažalitražį modelį. Po ilgų spėliojimo metų atomobilinėje spaudoje, 1975-aisiais automobilis buvo atskleistas.

I-as tipas (1976–1983 m.): „Fiesta“ atsiradimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1-o tipo Ford Fiesta
1981 m. I-o tipo „Ford Fiesta Festival“
Bendra informacija
Gamybos metai1976–1983 m.
SurenkamasAlmusafė (Ispanija)
Degenemas (Jungtinė Karalystė)
Kelnas, Zarlujis (Vokietija)
Chronologija
Modelį pakeitėII-o tipo „Ford Fiesta“
Kėbulas ir važiuoklė
Kėbulo tipas (-ai)3 durų hečbekas
Variklis ir transmisija
Variklis (-iai)Benzininis:
Kent/Valencia:
957 cm³; 40/45 AG,
1117 cm³; 53 AG,
1298 cm³; 66 AG,
1597 cm³; 84 AG
Pavarų dėžėFord BC4 4 pavarų mechaninė pavarų dėžė
Išmatavimai
Važiuoklės bazė2286 m
Ilgis3565 m
Plotis1567 m
Aukštis1360 m
Degalų bako talpa34 l
Kita informacija
Susiję automobiliai„Fiat 127“, „Fiat 127“, „Peugeot 104“, „Volkswagen Polo“, „Renault 5“, „Vauxhall Chevette“

Mechaniniu požiūriu „Ford Fiesta“ tęsė tradicijas: prie naujos „Ford Kent“ variklio versijos, pavadintos „Valencia“ (pagal naujutėlę gamyklą Almusafėje, Valensijos regione (Ispanija), didžiąja dalimi pastatytą naujojo automobilio gamybai) galu į priekį buvo įtaisyta 4-ių pavarų mechaninė pavarų dėžė. „Fiesta“ automobilius taip pat gamino „Ford“ gamyklos Degeneme (Anglija), bei Zarlujyje ir, nuo 1979-ųjų, Kelne (Vokietija). Tam, kad sumažėtų išlaidos bei paspartėtų tyrimai ir gamyba, daug modfikuotų „Kent“ variklių, numatytų „Fiesta“ modeliams, buvo bandomi „Fiat 127“ automobiliuose. Tai taip pat suteikė galimybę slapta bandyti automobilius Europos keliuose. Milijoninis „Fiesta“ buvo pagamintas 1979-ųjų sausio 9-ąją.