Elijas Ben Solomon Kremeris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Elijas Ben Solomon Kremeris

Vilniaus Gaonas (1720 m. balandžio 23 d. – 1797 m. spalio 9 d.) – žymus judaizmo rabinas, kabalistas, studijavo Talmudo ir Toros judėjimus.


 Crystal Clear app personal.png  Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Taip pat, jei norite, Tvarkos projekte galite parašyti, kad sutvarkėte šį straipsnį.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Tikrasis jo vardas – Elijahu ben Šlomo Zalman, tačiau hebrajų kalboje jis buvo vadinamas „ha'Gaon mi'Vilna” – Vilniaus Genijus, dar kitaip buvo žinomas kaip Vilniaus Gaonas ar Didysis Gra.

Jaunystė ir studijos[taisyti | redaguoti kodą]

 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Dar būdamas mažas vaikas, Elijahu pradėjo stebinti aplinkinius neįprastais gebėjimais. Būdamas mažas, jis mintinai išmoko Biblijos tekstą.[reikalingas šaltinis] Skirtingai, nei tuo metu buvo priimta, Elijahu nestudijavo ješivoje ir labai anksti pradėjo savarankiškas Šventraščio bei Talmudo studijas. Kurį laiką (nuo septynerių metų) Elijahu studijavo vadovaujamas Kėdainių rabino Mozės Margalioto. To pasekoje Elijahu surengė savo pirmąją viešą paskaitą ir parodė pilnai išvystytą savo intelektą. Nuo dešimties jis tęsė mokslus savarankiškai. Studijavo matematiką ir astronomiją, jo gebėjimai šiose srityse buvo pastebėti netgi kitų šalių mokslininkų. Be Toros ir Talmudo studijų, Elijahu gilinosi į teorinę Kabalą ir dar neturėdamas trylikos metų užsiėmė praktine Kabala. Vėliau, Vilniaus Gaonas pradėjo keliones Lenkijoje ir Vokietijoje, buvo susipažinęs su tuometiniais Talmudo judėjimo pasekėjais. Į gimtajį miestą grįžo 1748. Nors jam tuomet buvo tik 28 metai, Elijahu jau buvo tapęs garsia asmenybe ir sulaukęs nemažai pagarbos iš vyresnės kartos rabinų.

Mokslinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Ne tik Vilniaus Gaono kartos žmonės žavėjosi nepaprasta jo erudicija bei daugelio pasaulietinių mokslų išmanymu. Elijahu kūrybinis palikimas, kurį sudaro daugiau nei septyniasdešimt veikalų įvairiausiomis temomis – Šventraščio, Talmudo, mistinių Kabalos tekstų komentarai, hebrajų kalbos gramatika, ir ilgas sąrašas bendrųjų mokslų, tokių kaip geometrija, astronomija, medicina ir kt. – ir šiandien tebekelia didelį susidomėjimą tiek tarp šiuolaikinių žydų religinių autoritetų, tiek ir tarp mokslininkų. Tarp jo parašytų knygų minima hebrajų kalbos gramatika, geometrijos ir trigonometrijos vadovėlis ir panašūs dalykai. Elijahu nagrinėdamas Talmudo ir kitus judaizmo raštus ar litaratūrą, palikdavo daugybę pastabų. Gaonui Toros tyrinėjimai turėjo svarbiausią reikšmę ir tai buvo jo gyvenimo dalis. Jo stropumas studijose buvo begalinis. Gaono sūnus paliudijo, kad jo tėvas būdamas penkiasdešimties miegodavo ne ilgiau, nei dvi valandas per parą, jo žinių kiekis buvo neaprėpiamas. Elijahu sugebėdavo atsiminti, kiek kartų ir koks išminčius buvo paminėtas tam tikroje Talmudo knygos dalyje – tai buvo regimosios atminties dovana. Gaonas manė, kad pasaulietiškos žinios buvo labai svarbios studijuojant Torą. Jis buvo pirmasis žydų mokslininkas, kuris suprato, jog nuolatinis senųjų dokumentų perrašinėjimas amžių bėgyje sąlygoja klaidų ir neteisingų interpretacijų atsiradimą. Tais atvejais, kai tekstas jam keldavo abejonių, jis išsamiai jį išnagrinėdavo ir lygindavo su originalu. Tokiu būdu jis paaiškino daug neaiškių ir painių fragmentų. Jo Talmudo analizės metodologija skiriama į dvi dalis: 1) išorinis kriticizmas, t. y., tekstų ir dokumentų, kurie daugybę kartų perrašinėjant, galėjo būti iškraipyti, kriticizmas, kurį galėtume pavadinti tekstualiniu kriticizmu, ir 2) vidinis kriticizmas, siekiant suvokti Talmudo paprastąją prasmę (pšat) racionalios analizės būdu. Gaonas tvirtino, kad Talmudo studijavimas turi būti grindžiamas protu, o ne autoritetais. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis paskyrė žydų teisės – halakha – studijoms. „Terminas halakha judaizme reiškia teisę, kuri apima religinės praktikos, politinių, socialinių, šeimos, tarpasmeninių santykių sritis.

Kūrybinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Visi Elijahu ben Šlomo Zalman veikalai buvo išleisti tik po mirties, jo sūnų, vaikaičių, bei mokinių iniciatyva, kurie suredagavo tekstus ir suteikė jiems pavadinimus. Didelė tekstų dalis buvo atkurta pagal nedidelio, elitinio Vilniaus Gaono mokinių būrelio užrašus. Iš viso Vilniaus Gaonui priskiriama mažiausiai 70 literatūrinių kūrinių.

Žymiausių kūrinių sąrašas:

  • Baruchas Šikas iš Šklovo (apie 1740 – apie 1812) „Dangaus stulpai“ (1777 m.); „Žmogaus tobulumas“ (1777 m.); į hebrajų kalbą jis išvertė Euklido traktatus (1784 m.)
  • Ben-Porat, (1767–1831) „Paaiškinimai“ (1807 m.); „Tūkstantis Menašė´´ (1822 m.);
  • Chaim ben Icchak iš Voložino (1749-1821) „Chaimo siela“ (1824 m.)
  • Izaok ben Abraom iš Trakų „Tikėjimo sutvirtinimas“ (1681 m.)
  • Mishnah "The Years of Elijah"
  • Pentateuch "The Splendor of Elijah"
  • Ayil Meshulash "A Ram in Three Parts"

Antagonizmo ir Chasidizmo judėjimų priešiškumas[taisyti | redaguoti kodą]

Gaonas kovojo prieš chasidizmą kaip prieš pavojų tradiciniam judaizmui ir paskelbė keletui chasidistų ekskomunikacijos nuosprendžius. Vilniaus Gaono asmenybė buvo visiška priešingybė chasidiškamjam gyvenimo būdui ir charakteriui: Elijahu buvo griežčiausias ir rūsčiausias asketas, neįtikėtinai daug iš savęs reikalaujantis atsiskyrėlis, dieną naktį studijuojantis Torą, savaime aišku negalėjo suprasti chasidiškojo gyvenimo džiaugsmo. Pagrindiniai chasidizmo bruožai: panteizmas, leidimas studijuoti Kabalą tiems, kurie neturėjo teisės jos studijuoti (t. y., neturintiems 40 metų, neišstudijavusiems Talmudo ir kodeksų), pijjutim – religinių himnų išmetimas iš liturgijos. Chasidai leido sau ne tik vartoti alkoholį, bet ir piktnaudžiauti juo, kaip ir rūkymu bei seksualiniais santykiais. Maldų metu, patekę į ekstazinį transą, jie šokdavo ir pan. Liūdnam ir santūriam tradiciniam pamaldumui buvo svetima džiaugsmingai ir linksmai garbinti Dievą – isa tai buvo laikoma grėsme tradiciniam judaizmui. Nemažiau Elijahu piktino ir cadikų tarpininkavimas tarp Dievo ir žmogaus, bei Toros studijų iškeitimas į maldą ir kitas knygas. 1777 metais, Vilniuje įvyko pirmoji Mitnagdim ekskomunikacija prieš chasidizmą. To pasekoje, žinia buvo perduodama visoms didžiosioms žydų bendruomenėms, kurioje buvo raginama atitinkamai elgtis su chasidizmo judėjimu – taip kaip tai buvo daroma Vilniuje, bei stebėti chasidizmo šalininkus tol, kol šie galutinai išsižadės savo įsitikinimų. Šio laiško pagalba cherem (ekskomunikacijos uždraudimas) buvo sėkmingai toliau vykdomas prieš chasidizmo judėjimą. 1781, vadovaujant Shneur Zalman iš Liadžio chasidizmo judėjimas vėl atnaujino savo veiklą. Elijahu ekskomunikavo juos dar kartą, pareikšdamas, jog jie yra eritikai. Elijahu taip pat apkaltino Shneur Zalman ir jo pasekėjus tikėjimu į panteizmą, o tai judaizme buvo laikoma erezija.

Kita veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Nepaisant prieš tai paminėto incidento su chasidistais, Elijahu vengdavo viešumo. Jis buvo patenkintas, jog savais metodais moko ha-midrash bent kelis pasirinktus mokinius Hebrajų gramatikos, Hebrajų Biblijos ir Mišnos, dalykų, kurie tuometinių Talmudo judėjimo pasekėjų buvo apleisti. Elijahu ypatingą dėmesį skyrė midrash literatūrai ir kai kuriems Talmudo traktatams, kurie buvo labai mažai žinomi tarp tuometinių mokslininkų. Elijahu didelį dėmesį skyrė Jeruzalės Talmudo studijavimui, kuris, tuomet, buvo pamirštas ištisus šimtmečius. Suprasdamas, jog judaistams yra labai svarbu studijuoti Torą, jis nurodė savo pagrindiniam mokiniui rabinui Chaim Volozhin surasti kolegiją, kuriuoje būtų mokoma pagal Elijahu nustatytą mokymo metodiką. To pasekoje, 1803-ais metais duris atverė kolegija Voložine.

Gaono reikšmė šiandieninėje pasaulėžiūroje[taisyti | redaguoti kodą]

Ilgainiui Gaonas tapo legendine, netgi mistifikuota asmenybe, jo vardą apgaubė spalvingiausi padavimai, pasakojimai apie jo gyvenimą, keletą šimtmečių perduodami iš lūpų į lūpas, kurie tapo žinomi įvairiausiose žydų diasporose skirtinguose kraštuose. Įvairių sukakčių progomis rengiami siauresnio ar platesnio pobūdžio minėjimai, siekiant priminti visuomenei judaizmo istoriją, suaktualinti kultūros paveldą. Tarp daugelio tokio pobūdžio minėjimų savo mastais ir reikšme išsiskyrė 1997 m. rudenį minėtos Vilniaus Gaono Elijahu 200-osios mirties metinės. Nėra nė vieno žydų tautos istorijos vadovėlio, kuriame nebūtų minimas Vilniaus Gaonas.

Lietuvoje penkis dešimtmečius jo vardas ne tik nebuvo minimas, bet buvo net pakeistas anksčiau vadintos jo vardu gatvės pavadinimas. Siekta ištrinti šį vardą – žydiškumo simbolį – iš žmonių atminties. Didele dalimi to buvo pasiekta; ne tik lietuviai, bet ir daugelis žydų nebežinojo, kas per žmogus buvo Vilniaus Gaonas. Pasiryžusi atgaivinti šį vardą, Lietuvos pasididžiavimą, žydų bendruomenė, valdžios padedama, pasistengė ypač iškilmingai paminėti jo mirties metines – jorcait (jidiš).

Vilniaus Gaono pamokymai[taisyti | redaguoti kodą]

Vilniaus Gaonas buvo netradicinis mąstytojas, jo požiūris į gyvenimą bei religiją buvo labai griežtas ir tikriausiai šiuolaikiniam žmogui jis nebūtų priimtinas. Dabar žmogaus gyvenime prioritetais tapo tokie dalykai kaip asmeninė laisvė, nuomonės laisvė, o tai visiškai prieštarauja Gaono išsakytoms mintims, pamokymams bei gyvenimo būdui. Keletas rabino išsakytų frazių:
"Dėl kiekvieno tuščio žodžio teks kentėti nuo pasaulio pradžios iki galo – ir visa tai dėl nereikalingų žodžių. Bet dėl uždraustų kalbų, kaip antai šmeižto, pajuokos, keiksmų, ypač sinagogoje ir Šabo bei švenčių dienomis, dėl viso to žmogui teks atsidurti pragaro gelmėje. Ir neįmanoma įsivaizduoti, kiek kančių ir bėdų teks žmogui iškęsti, nes nedingsta nė vienas žodis, visi jie būna užrašyti. Dievas aprūpina maistu ir išlaiko visus padarus, nuo buivolo iki erkės, ir duoda kiekvienam pagal jo reikmes. Ir Šabo ir švenčių dienomis nekalbėkite apie nereikalingus dalykus."

„Nesielvartauk, kai kas nors turtėja, nes mirdamas jis nieko su savim nepasiims. Nesakyk, kad paliksiu sūnums pinigus ir brangenybes pragyvenimui. Žinok, kad žmonės panašūs į lauko žoles, vienos žydi, o kitos vysta.“
“Žmogaus gyvenimas šitame pasaulyje išvien kupinas pykčio ir skausmo; dažnas nė naktimis neturi ramybės ir negali užmigti. Ir už kiekvieną žodį jis bus teisiamas, ir nei vienas, kad ir koks nešvarus būtų, neliks nepastebėtas. Ir todėl raginu tave pratintis prie vienatvės, nes liežuvio nuodėmė nusveria visas kitas nuodėmes kartu paėmus.”

  • Aistras reikia ne užgniaužti, o sukilninti.
  • Tora kaip lietus gaivina ir sveikus želmenis, ir piktožoles.
  • Gyvenimas – tai apmaudo ir kentėjimų virtinė, o bemiegies naktys – visų dalia.
  • Piktžodžiavimo nuodėmė didesnė už visas kitas nuodėmes.
  • Kokią nors vertę turi tik tai, kas pasiekta sunkiu darbu ir kova.

Pasak Elijahu, kad suprastų daiktą, išmintį ar išmanytų amatą, žmogus privalo laikytis trijų taisyklių:

  • savo akimis pamatyti tai, kas jam rodoma;
  • savo ausimis girdėti tai, kas sakoma;
  • visa tai pajusti širdimi.

Įdomūs faktai[taisyti | redaguoti kodą]

1755 m. į Elijahu kreipėsi Jonathanas Eybeschütz, klausdamas dėl nesutarimo tarp jo paties ir rabino Jacobo Emdem. Atsakydamas su didžiule pagarba klausiančiajam, Elijahu teigė negalįs išspręsti ginčo dėl dviejų priežasčių: apeliavimu į tai, jog Jonathanas Eybeschütz buvo trisdešimčia metų vyresnis už Gaoną ir Elijahu jokiu būdu negalėjo patarti vyresniam žmogui, bei pabrėžė, jog atsakantysis nežinodamas visų aplinkybių, racionalaus atsakymo duoti negalėjo. Elijahu gyveno pagal asketizmo nuostatus. Jis pažodžiui kartodavo senovės rabinų žodžius, jog Tora gali būti įgyvendinta tik atsisakius visų malonumų ir susitaikant su reikiamais pasiaukojimais. Elijahu gyvenant pagal šį principą, tautiečių jis buvo pradėtas laikyti šventuoju, ir savo amžininkų buvo vadinamas „Chasidu“.

Išvados[taisyti | redaguoti kodą]

Apibendrinat reikia paminėti, kad šio filosofo dėka, žydai sukūrė Lietuvoje turtingą ir įvairialypę kultūrą. Ši religinė Lietuvos žydų kultūra praturtino pasaulio žydiją. Vilniaus Gaonas Elijahu buvo vienas žymiausių visų laikų talmudistų, jo įtaka kitiems mąstytojams buvo beribė. Vilniuje veikė pasaulinio garso dvasinės akademijos, į kurias studijuoti atvažiuodavo jaunuoliai iš daugelio šalių. Garsėjo Vilniaus bibliotekos. Lietuvoje spausdintos judaikos knygos garsėjo visame pasaulyje. Kai XVIII a. iškilo Elijahu, nuo tada Vilnius buvo pripažintas dvasiniu centru ir pavadintas Lietuvos Jeruzale. Tuomet buvo paplitęs posakis: uždarbio reikia važiuoti į Lodzę, o išminties – į Vilnių. Jo požiūris į gyvenimą, ir pats gyvenimo būdas buvo labai griežtas, bet teisingas, o valia – nepalaužiama.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Naudota literatūra :[taisyti | redaguoti kodą]