Eldegizidai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Azerbaidzanas-orn.png
Azerbaidžano istorija
Senovės Persijos istorija
Albanija (Aršakidai > Mihranidai)
Rašidunai > Omejadai > Abasidai
Derbentas, Širvanas, Aranas (Šadadidai),
Sadžidai > Salaridai > Ravadidai
Seldžiukai > Eldegizidai > Chorezmidai
Ilchanidai > Jalairidai > Timūridai
Kara Kojunlu > Ak Kojunlu > Safavidai
Azerių chanatai (XVIII a.):
Širvanas, Baku, Karabachas, Gandža, Kuba, Šakė, Nachčivanas, Chojus, Tebrizas, Ardebilis
Rusijos imperija
Azerbaidžano Demokratinė Respublika
Užkaukazės TFSR > Azerbaidžano TSR
Azerbaidžano Respublika

Eldegizidai (azerbaidžaniečių kalba: Eldənizilər, Eldəgəzlər), dar vadinami Eldenizidai, Ildegizidai, Azerbaidžano atabegai – valdovų dinastija, kilusi iš istorinio Azerbaidžano regiono, valdžiusi 1136–1225 m., kurį laiką viešpatavusi ir vakariniame Irane. Jų valdoma valstybė vadinosi Azerbaidžano atabegatas.

Kilmė ir hegemonija[taisyti | redaguoti kodą]

1136 m. Seldžiukų sultonato sultonas Masudas paskyrė Shams ad-Din Eldegiz Azerbaidžano regiono valdytoju (Atabegu). Šis labai greitai įsitvirtino valdžioje, savo sostine padarė Bardos miestą, įkurdamas praktiškai nepriklausomą valstybę.

Ši valstybė tapo stipriausiu to laikotarpio Seldžiukų atabegatu ir labai greitai plėtėsi. 1161 m. jis užėmė gretimą Hamadano regioną (Kurdistaną). Pasak viduramžių istorikų, Eldegizo laikais jo valstybė valdė ne tik istorinį Azerbaidžaną (įskaitant Širvaną ir Araną), bet ir Hamadaną, Mazandaraną, Gilaną, Isfahaną. Regionai Kermanas, Farsas, Chuzestanas ir kiti tapo jo vasalais.

Tolesnė raida[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo pat atabegato susikūrimo stipriausias priešas buvo Gruzija šiaurėje. Gruzinai puldinėjo pasienio teritorijas, ne kartą užvaldė Gandžą, neretai ėmė duokles iš Eldegizidų.

Po Eldegizo mirties 1175 m. jo sūnus Jahan Pahlavan tęsė tėvo liniją, išlaikydamas įtaką Seldžiukų soste. Jo valdymo laikai laikomi vieni taikiausių valstybės istorijoje, nes buvo sutramdyti smulkūs feodalai, užmegzti draugiški santykiai su Chorezmidais rytuose.

Dar gyvas būdamas Jahan Pahlavan perkėlė sostinę į Hamadaną ir ėmė valdyti iš Kurdistano, o Azerbaidžano regioną atidavė savo broliui Qizil Arslan, kuris naująją sostinę įtvirtino Tebrize. 1186 m. mirus broliui, jis tapo Atabegato paveldėtoju. Silpstant valdžiai, šiaurėje esantis Širvano valdytojas sukilo, tačiau pralaimėjo. 1191 m. Qizil Arslanas nuvertė paskutinįjį Seldžiukų sultoną Togrul III ir pasiskelbė sultonu.

Po Qizil Arslano mirties trys sūnus ėmė kariauti dėl valdžios silpstančioje valstybėje. Vienas jų, Abu Bakras išlaikė Azerbaidžano regioną, tuo tarpu kitos teritorijos buvo greitai prarastos. Abu Bakro įpėdinis Uzbekas (1210–1225) buvo paskutinis Azerbaidžano atabegas. Jį nuvertė Chorezmidas Jalal ad-Din Mingburnu, kuris trumpam prijungė Azerbaidžaną prie savo imperijos.