Širvanas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Azerbaidžano regionas
Širvanas شیروان
Valstybės Širvanšachų valstybė, Širvano chanatas

Širvanas (azer. Şirvan, pers. شیروان) – istorinė sritis dabartinio Azerbaidžano pietryčiuose, tarp Kuros upės vakaruose ir Kaspijos jūros rytuose. Rytuose jį supo regionas Maskutas, pietuose – Muganas, už Kuros upės buvo Aranas. Šiaurės vakaruose buvo Gruzijos regionas Heretija.

Gamta[taisyti | redaguoti kodą]

Geografiškai Širvano regionas yra Širvano lygumoje (Kuros-Arakso žemumos dalis). Būdingos kiečių ir druskių pusdykumės[1].

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Širvanas senovėje buvo rytine Kaukazo Albanijos dalimi. Keletą dešimtmečių sritis priklausė Sasanidų imperijai, kuomet ir įgijo Širvano pavadinimą. Čia pradėjo kurtis persai, o vietiniai albanai asimiliuoti. IV-V a. į Širvaną įsiveržė tiurkų gentys (utgurai, kutigurai, sabirai, bolgarai), o nuo VI a. – chazarai. 654 m. Širvaną užėmė arabai, kurie prijungė jį prie Kalifato. Vėliau regionas valdytas įvairių vietininkų.

Širvanšachų valstybė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Širvanšachai.

Pačioje VIII a. pabaigoje, silpstant centrinei valdžiai, ši tolima Kalifato provincija turėjo galimybę atsiskirti. 799 m. ją užvaldė vietinė arabų kilmės dinastija Jazidai, kuri titulavosi Širvanšachais. Jiems valdant Širvano teritorija driekėsi nuo Kuros iki Derbento, o sostine buvo Šemacha (pradžioje vadinta Jazidija). Nepaisant to, kad valstybė ne kartą buvo įjungta į didesnių imperijų sudėtį, Širvanšachų linija buvo išlaikyta iki pat XVI a.

Vienas iššūkių Širvanšachų valstybei buvo XI a. II pusėje juos užkariavęs Seldžiukų sultonatas. Seldžiukų valdymas galutinai užbaigė jau prasidėjusią krašto tiurkizaciją, pakeisdamas regiono etninę sudėtį. Sultonatui pradėjus silpti, Širvanšachai paskelbė nepriklausomybę ir netgi sugebėjo grasinti seldžiukų palikuonims Eldegizidams. Jau Seldžiukų laikais valstybė buvo svarbiu prekybiniu, kultūriniu centru – gamintas šilkas, audiniai, klestėjo literatūra (kūrė Chaganis Širvanis, Imamedinas Nasimis ir kt.), buvo pastatyta daug viduramžiškų tvirtovių.

Valstybės klestėjimas nutrauktas XIII a., kraštą nusiaubus Mongolų imperijai, vėliau valdant Ilchanidams, Timūridams.

Tik XIV a. pabaigoje prasidėjo naujas atgimimas ir atkurtas valstybingumas, valdant Širvanšachų dinastijai Derbendidams. Jos pirmasis atstovas Ibrahimas (1378–1418) perkėlė sostinę į Baku, pradėjo statyti didžiulius Širvanšachų rūmus. Jo įpėdinių valdymas pasižymėjo didžiausiu valstybės klestėjimu. Čia klestėjo sunitai.

Persijos valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Tačiau XV a. pabaigoje Didžiajame Irane kylant naujai jėgai – sufijams, prasidėjo Širvanšachų kovos su jais. 1501 m. Safavidų šachas Izmailas apsiautė Baku, jį nusiaubė ir didelę dalį gyventojų atvertė į šiizmą. Nepaisant to, Širvanšachams pavyko išsilaikyti iki 1538 m., kol Širvanas tapo Persijos provincija.

Širvano chanatas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Širvano chanatas.

Širvano regiono valstybingumas atgimė 1748 m., kuomet šioje teritorijoje iškilo Širvano chanatas, kuris gyvavo iki 1805 m., kuomet buvo prijungtas prie Rusijos imperijos. XX a. jis buvo įjungtas kaip svarbiausia naujai susikūrusios valstybės Azerbaidžano dalis.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • А.С. Сумбатзаде „Азербайджанцы – этногенез и формирование народа“ Баку „Элм“ 1990г.
  • Г.А. Гейбуллаев „К этногенезу азербайджанцев“ Баку „Элм“ 1991г.
  1. Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 495 psl.
Azerbaidžano istoriniai regionai Azerbaijan-orn.png
Maskutas | Širvanas | Aranas | Karabachas | Zangezuras | Čuhur Saadas | Nachičevanas | Muganas | Pietų Azerbaidžanas