Dramblio Kaulo Kranto geografija

Dramblio Kaulo Kranto geografija – Dramblio Kaulo Kranto valstybės geografinių sąlygų aprašymas.

Padėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dramblio Kaulo Krantas yra valstybė Vakarų Afrikos pietinėje dalyje, Atlanto vandenyno pakrantėje, kultūriniame-geografiniame Gvinėjos regione. Tai 70 pagal plotą šalis pasaulyje^[1] ir viena iš mažesnių Afrikoje. Ribojasi šiaurėje su Maliu (599 km) ir Burkina Fasu (545 km), rytuose su Gana (720 km), vakaruose su Liberija (778 km) ir Gvinėja (816 km). Bendras sausumos sienų ilgis – 3458 km.^[1]

Pietuose Dramblio Kaulo Krantas turi 515 km^[1] pakrantę su Atlanto vandenynu (Gvinėjos įlanka). Krantas mažai vingiuotas; vakaruose aukštas, uolėtas, rytuose lėkštas, yra lagūnų (didžiausios Ebrijė, Abi) ir nerijų.

Kraštiniai taškai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

šiaurėje – pasienio taškas su Maliu prie Bagojė upės netoli Dubaso gyvenvietės (Savanų apskritis);
pietuose – vandenyno pakrantė Liberijos pasienyje, į rytus nuo Palmių kyšulio, šalia Bubrė kaimo (Žemutinės Sasandros apskritis);
vakaruose – pasienio taškas su Liberija netoli Kahibli kaimo, Sestoso upės pakrantėje (Kalnų apskritis);
rytuose – pasienio taškas su Gana į pietryčius nuo Tambio gyvenvietės (Zanzano apskritis).

Paviršius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dramblio Kaulo Kranto geologinį pagrindą sudaro prekambro kristalinis pamatas, kuriame vyrauja granitai.^[2] Šalies paviršius palaipsniui kyla nuo vandenyno einant gilyn į žemyną. Šiaurinėje dalyje būdinga ~300 m aukščio plynaukštė su pavieniais kalnais (500–800 m). Vakaruose, Liberijos ir Gvinėjos pasienyje tuo tarpu iškilę Nimbos kalnai. Juose stūkso aukščiausia šalies vieta – Nimbos kalnas (1752 m).^[3] Apie ketvirtadalį ploto užima pakrantės lyguma – vakaruose ji siauresnė, o rytuose išplatėja iki 200 km.^[2] Pakrantė išraižyta lagūnų ir smėlio nerijų.

Šalis yra seismiškai stabilioje srityje.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klimatas Dramblio Kaulo Kranto pietinėje dalyje jūrinis ekvatorinis, šiaurėje – musoninis subekvatorinis.^[2] Šiaurinėje dalyje sausrymetis tęsiasi nuo lapkričio iki kovo, žiemą nuo Sacharos dykumos pučia vėjas harmatanas. Lietingasis metas trunka nuo balandžio iki spalio: šiaurės rytuose ir centrinėje dalyje vidutiniškai iškrinta 1100 mm kritulių per metus, šiaurės vakaruose – apie 1500 mm. Dramblio Kaulo Kranto šiaurė yra vėsesnė ir sausesnė, negu pietinė dalis. Piečiau 8 ° šiaurės platumos lygiagretės stebimi du lietingieji laikotarpiai: nuo gegužės iki liepos ir kiek mažiau spalį ir lapkritį. Abidžane per metus iškrinta ~1900 mm kritulių, tačiau skirtingose pakrantės vietose kritulių kiekis ganėtinai įvairuoja. Drėgniausia yra Nimbos kalnuose, kur nėra sausrų laikotarpio ir per metus iškrinta ~2000 mm kritulių.^[3]

Šalies pietuose ištisus metus laikosi labai panaši oro temperatūra – apie 25–27 °C. Einant šiaurėn temperatūros darosi kiek kontrastingesnės. Paros temperatūros svyravimo amplitudė didėja šiaurės kryptimi nuo 5–8 °C iki 14–15 °C.^[2]

Hidrografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visos šalies upės priklauso Atlanto vandenyno baseinui. Iš šiaurės į pietus per Dramblio Kaulo Krantą link vandenyno teka Komoė (su Lobu, Davu, Leraba), Bandama (su Nzi), Sasandra, Kavali, Bija, Anjebis, Sestoso aukštupys. Šiaurės rytuose Ganos pasieniu teka Juodoji Volta (Voltos baseinas), o šiaurine dalimi – keletas Nigerio baseino upių (Bagojė, Baulė). Upėms būdingi ženklūs vandens lygio svyravimai; laivuojamos tik žemupių ruožuose. Yra krioklių, slenksčių.^[2]

Bandama patvenkta, sudarytas didelis Kosu tvenkinys, užtvenkus Sasandrą – Bujo tvenkinys, užtvenkus Biją – Ajamės tvenkinys. Pakrantėje gausu lagūnų: Ebrijė, Tandijos, Digbvės, Fresko, Tagbos, Abi, Tendo.

Dirvožemiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dirvožemiai miškų juostoje daugiausia lateritiniai raudonžemiai. Pietuose būdingi prastai drenuojami geltoni pelkiniai dirvožemiai. Savanose – silicio ir molio turinčios skurdžios dirvos.^[3]

Gyvoji gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miškai dengia 32,7 % Dramblio Kaulo Kranto teritorijos (2018 m.).^[1] Visžalių atogrąžų miškų juosta driekiasi per pietinę ir vakarinę šalies dalis – joje vyrauja išlakusis akmenmedis, juodmedis. Pakrantėje daugiausia veši mangrovės, šiaurėje plyti aukštažolės savanos, paupiuose auga galeriniai miškai.^[2] Išskiriami šie ekoregionai: Rytų Gvinėjos miškai (pietūs), Gvinėjos kalnų miškai (Nimbos kalnai), Vakarų Gvinėjos žemumų miškai (pietvakariai), Gvinėjos miškasavanių mozaika (vidurinė dalis), Vakarų Sudano savana (šiaurė), Gvinėjos mangrovės (pakrantė).

Miškų juostoje būdinga Gvinėjos miškų juostos gyvūnija, tačiau stambių kanopinių maža (bongos, nykštukinės antilopės, geltonnugaris dukeriai, didžiosios miškinės kiaulės, krūmyninės kiaulės. Savanose yra ~10 antilopių rūšių, hienų, šakalų, afrikinių buivolų, liūtų, afrikinių dramblių (ypač, Komoės nacionaliniame parke, kur yra ir leopardų, žaliųjų markatų, virš 20 šernų rūšių). Nimbos kalnai pasižymi mažųjų hipopotamų, šimpanzių populiacijomis.^[3] Šalyje taip pat gyvena krokodilų, vėžlių, gyvačių; gausu musių cėcė.^[2] Aptikta >700 paukščių rūšių (patarškos, antys, flamingai, einiai, gegutės, kregždės, karūnuotosios gervės, stručiai, žakanos, kiaurasnapiai ir kiti gandrai, marabu, garniai, ibiai, sekretoriai, ragasnapiai ir daug kitų). Pakrantėse yra koralų rifų, plaukioja rykliai, rajos, jūriniai vėžliai.

Saugomos teritorijos užima apie 22,88 % Dramblio Kaulo Kranto ploto. Banko nacionalinis parkas seniausias šalyje (įkurtas 1953 m.), Komoės, Tajaus nacionaliniai ir Nimbos kalno gamtos rezervatas – UNESCO pasaulio paveldo objektai. Ramsaro konvencijos saugomos 6 vietovės (plotas 1273,4 km²).^[2]

Pagrindinės ekologinės problemos: intensyvus miškų nykimas, buitinė, pramoninė, kalnakasybos vandens tarša.^[1]