Dieviškoji komedija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
„Dieviškosios komedijos“ iliustracija

Dieviškoji komedija – žymiausias italų poeto Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) kūrinių. Dantė šią poemą rašė daugelį metų ir, manoma, baigė ją prieš pat mirtį. Autorius pavadino šį kūrinį „Komedija“, nes viduramžiais visi laimingai besibaigiantys kūriniai galėjo būti vadinami komedijomis. Vėliau, jo kūrybos tyrinėtojai, pabrėždami poemos grožį ir dvasingumą, pridėjo žodį „Dieviškoji“.

Siužetas[taisyti | redaguoti kodą]

Poemoje autorius pasakoja kaip sulaukęs 35-erių metų (nuėjęs pusę gyvenimo kelio) atsidūrė tamsiame miške. Čia jį užpuola 3 žvėrys – lūšis (simbolizuoja gašlumą), liūtas (puikybė) ir vilkė (godumas). Jį išgelbsti Beatričės (dieviškumo simbolis) atsiųstas Vergilijus. Šis poetą veda kitu keliu – per Pragarą. Jiedu pereina visus skyrius, patenka į Skaistyklą. Bebaigiant ją pereiti, Vergilijus išnyksta, o Dantės globėjais tampa Matilda ir Beatričė. Nuplautas Letejos upėje ir atsigėręs Eunojos vandens, poetas pakyla į Dangų.

Kūrinio struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Dieviškoji komedija susideda iš 3 dalių: „Pragaro“, „Skaistyklos“ ir „Rojaus“. Kiekviena dalis turi po 33 giesmes. Kartu su įžangine iš viso yra 100 giesmių. Poema parašyta tercinomis – trijų eilučių posmais. Jų rimavimo schema yra aba, bcb, cdc, ded ir t. t.

Pomirtinio pasaulio vaizdavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pomirtinio pasaulio dalys simetriškai suskirstytos į skyrius. Pragare yra 9 griovos (arba ratai) ir prieangis. Skaistykloje taip pat 10 skyrių – salos pakrantė, skaistyklos šlaitas, 7 pakopos ir Žemės rojus. Dangaus judančių sferų – 9 ir nejudantis Empirėjus (Dievo buveinė). Kai kurie skyriai turi po kelis mažesnius skyrius („kišenes“).

Pragaras[taisyti | redaguoti kodą]

Pragaro ratai

Pragaras vaizduojamas piltuvo formos bedugnė, smaigaliu besiremianti į žemės centrą. Einant gilyn, griovos siaurėja, o nusidėjėlių kančios didėja.

Į Pragarą įžengę Dantė ir Vergilijus atsiduria Prieangyje. Čia kenčia ištižėliai, egoistai, gyvenime nepadarę nieko gera ir nieko bloga. Tai bevaliai, kurių nenori priimti nei Dangus, nei Pragaras. Toliau keleiviai atsiduria pirmame pragaro rate (Limbas). Čia yra nekrikštytų kūdikių, senovės didvyrių ir išminčių vėlės. Čia gyvena ir pats Vergilijus. Antrasis ratas – gašliųjų vėlių buveinė, kur jos nuolat blaškomos didžiulio sūkurio. Trečiajame rate – nuolatinio lietaus, sniego ir krušos plakami apsirijėliai. Ketvirtame – šykštuoliai ir pinigų eikvotojai nuolat susidaužia, keikdamiesi ir ritindami milžiniškus akmenis. Penktame rate, Stikso purve pešasi pikčiurnos. Šeštasis ratas – kapinės, kuriose ugnies įkaitintuose atdaruose karstuose vaitoja bedieviai. Septintasis ratas – smurtinikų buveinė. Ji padalyta į 3 skyrius: pirmame kraujo upėje nardinami smurtautojai prieš artimą, antrame – savižudžiai kreivų, juodų, kraujuojančių medžių pavidalu, trečiame – ugnies lietaus plakami smurtautojai prieš Dievą.

Aštuntasis ratas daug siauresnis už kitus, bet turi net 10 skyrių, kuriuose kenčia suviliotojai, pataikūnai ir paleistuvės, simonistai, netikri pranašai ir burtininkai, nusidėję teisingumui, veidmainiai, šventvagiai ir vagys, apgaulūs patarėjai ir šmeižikai, nesantaikos sėjėjai ir sukčiai bei apgavikai.

Devintasis – paskutinis ratas – išdavikų buveinė, kurioje yra 4 skyriai giminių, tėvynės, svečių ir savo geradarių išdavikai. Jie įšalę į ledą taip, kad net negali verkti, nes ašaros tuoj pat sušąla. Pačiame centre – didžiausias išdavikas – Liuciferis. Jis pavaizduotas kaip trigalvis pabaisa, triuškinantis Judą, Brutą ir Kasijų.

Skaistykla[taisyti | redaguoti kodą]

Skaistykla vaizduojama kaip aukšta sala, iškilusi pietinio Žemės pusrutulio vandenyne. Pakrantėje renkasi sielos, kurios mirties valandą gailėjosi, bet nespėjo susitaikyti su Bažnyčia. Toliau Skaistykloje gyvena apsileidėliai, kurie atgailą atidėliojo iki paskutinio momento. Jie čia turi išbūti tiek laiko, kiek gyveno žemėje. Toliau seka 7 terasos – puikybė, pavydas, pyktis, tinginystė, gobšumas, smaguriavimas ir gašlumas. Kiekvienoje terasoje vėlės kenčia vis kitaip, bet jos vis tiek turi vilties ir meldžiasi. Už terasų yra Žemiškasis Rojus su pikto ir gero medžiu vidury.

Rojus[taisyti | redaguoti kodą]

Rojus – aplink Žemę besisukančios dangaus sferos, vadinamos planetų vardais. Mėnulio sferoje gyvena vėlės, kurios negalėjo ištesėti pažadų, nes joms sutrukdė pikti žmonės. Merkurijaus sfera – vėlės, kurios padarė didelius darbus žemiškos garbės siekdamos. Aušrinės (Veneros) sferoje džiaugiasi tie, kurie buvo atsidavę žemiškai meilei nepamiršdami Dievo ir artimo. Saulės sfera skirta katalikybės mokslininkų, išminčių ir didžiųjų vienuolių vėlėms. Marso sferoje gyvena krikščionių karžygiai, Jupiterio sferoje – krikščionių valdovai ir karaliai, Saturno – vėlės, žemėje mėgusios mąstyti, susitelkti.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • J. Ambrazevičius, J. Grinius, A. Vaičiulaitis. Visuotinė literatūra. – Vilnius, 1991.
  • E. Kuosaitė, D. Dilytė, G. Bartkus. Visuotinė literatūra. – Kaunas, 1991.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Dieviškoji komedija: sutrumpinta 1 dalis „Pragaras“ / Dantė Aligjeris (parengė Agnė Iešmantaitė, vertė Aleksys Churginas). – Vilnius: Žaltvykslė, 2006. – 114 p. – ISBN 9986-06-056-7
  • Dieviškoji komedija. Pragaras / Dantė Aligjeris (iš italų k. vertė Sigitas Geda). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 415 p. – ISBN 978-9986-39-510-2
  • Dieviškoji komedija / Dantė (iš italų k. vertė Aleksys Churginas, Giustavo Dorė iliustracijos, tekstą apie Dantės gyvenimą, turinį su trumpomis giesmių santraukomis iš anglų k. vertė Irena Ragaišienė). – Kaunas: Šviesa, 2009. – 503 p.: iliustr. – ISBN 978-5-430-04783-2
  • Dieviškoji komedija. Skaistykla / Dantė Aligjeris (iš italų k. vertė Sigitas Geda, dailininkas Alfonsas Žvilius). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 382 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-39-618-5
  • Dieviškoji komedija. Rojus / Dantė Aligjeris (iš italų k. vertė Sigitas Geda, dailininkas Alfonsas Žvilius). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 392 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-39-661-1

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Dieviškoji komedija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka