Liuciferis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Luciferio kritimas. Dž. Miltono knygos „Prarastas rojus“ iliustracija (dail. Gustave Doré, 1866 m.)

Liuciferis – (lot. lucifer 'šviesos nešėjas, davėjas': lux 'šviesa' + ferre 'nešti') – oro ir Rytų valdovas. Romėnų mitologijoje – Aušrinė žvaigždė (Veneros planeta). Liuciferis niekada nebuvo minimas kaip Šėtono vardas iki Džono Miltono (16081674 m.)[reikalingas šaltinis], bet IV a. egzistavo krikščioniška sekta, kurios nariai buvo vadinami liuciferonais.

Liuciferio atitikmuo graikų mitologijoje – titanas Prometėjas. Liuciferiu taip pat buvo vadinama Veneros planeta.

Senasis Testamentas[taisyti | redaguoti kodą]

Izaijo knyga 14:12 "Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi (Lotynų kalba Liuciferis), ryto aušros sūnau? Kaip tu kritai žemėn, kuris buvai pamynęs tautas? "

Naujasis Testamentas[taisyti | redaguoti kodą]

Antrasis Petro laiškas 1:19 "Taip pat mes turime dar tvirtesnį pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė (Lotynų kalba Liuciferis) žvaigždė. "

Tradicija[taisyti | redaguoti kodą]

Sąsaja su šėtonu: Biblijoje, pagal kai kurių krikščionių interpretaciją, teigiama, kad angelas Liuciferis pasidavė puikybei ir pavydui ir nupuolė – prarado savo kilnumą ir tapo velniu (šėtonu). Vis dėlto Biblijoje apie tai aiškiai nėra kalbama. Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ maištingasis angelas Liuciferis, Dievo išdavikas, vaizduojamas sukaustytas pragaro dugne. Jis turi tris veidus, kurių nasruose kankinasi 3 didžiausi šio pasaulio nusidėjėliai – Kristų pardavęs Judas Iskariotas ir Cezarį išdavusieji Kasijus bei Brutas.

Kai kurie krikščionys mano, kad būtent Liuciferis paminėtas Izaijo kn. 14:12-14

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]