Džiomon laikotarpis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nihonshi.PNG
Japonijos istorija
Paleolitas
Džiomon laikotarpis
Jajoi laikotarpis
Kofun laikotarpis
Asuka laikotarpis
Nara laikotarpis
Heian laikotarpis
Kamakura laikotarpis
Muromači laikotarpis
Momojama laikotarpis
Edo laikotarpis
Meidži laikotarpis
Taišio laikotarpis
Šiova laikotarpis
Heisei laikotarpis

Džiomon laikotarpis (縄文時代 Jōmon-jidai?) yra Japonijos istorijos laikotarpis, trukęs nuo apie 10 tūkst. metų pr. m. e. iki 300 m. pr. m. e. Dauguma mokslininkų sutinka, kad prieš 40 tūkst. m. pr. m. e apledėjimas sujungė Japonijos salas su Azijos žemynu. Remiantis archeologiniais įrodymais, 35-30 tūkst. m. pr. m. e. Homo sapiens atvyko į salas iš rytų ir pietų Azijos ir turėjo gerus medžioklės, gamtos gėrybių rinkimo ir akmeninių įrankių gamybos įgudžius. Šio laikotarpio akmeniniai įrankiai, gyvenamos vietovės ir žmonių fosilijos randamos visose Japonijos salose. Be to 1998 m. genetinė analizė parodė, kad japonai kilo iš rytų Azijos. Žodis „džiomon“ reiškia „virvelinis“ japonų kalboje, turint galvoj žymes padarytas ant molinių indų ir figūrų naudojant lazdas su aplink apvyniotom virvėm.

Jomon (Džiomon) periodas pasižymi savo itin sena keramika, kuri, spėjama, galėjo būti seniausia pasaulyje – keramikos šukės, rastos oloje, vakarinėje Kyushu (Kiūšiū) salos dalyje, radiokarbono (C14) metodu datuojamos 10000 m. pr. m. e. ir yra priskiriamos pradiniam Jomon (Džiomon) periodui. Tūkstantmečių senumo Jomon kultūros kilmė siekia Ledynmečio pabaigą, kuomet Japonijos salos dar buvo susijungusios su Sibiru šiaurėje ir Korėja pietvakariuose. Šylantis klimatas ir tirpstantys ledynai leido pakilti jūros lygiui ir Japonijos salynui atsiskirti – tapti tokiu, kokį turime dabar. Žmonės, pasilikę šiose salose, gyveno grupelėmis stovyklose ir urvuose. Vertėsi medžiokle, žvejyba, maisto rinkimu. Naudojo mikrolitus, kotinius antgalius, gremžtukus, rėžtukus, ylas, kirvelius, šlifuotais ašmenimis, kaulines adatas, pintus krepšius. Iš archeologinių kasinėjimų galima spręsti, kad gyvenvietės buvo laikinos – gyventa nesėsliai, tačiau konkrečiau apie jų visuomeninį gyvenimą žinoma mažai, nes nėra išlikę rašytinių šaltinių.

Archeologinio Jomon kultūros palikimo randama beveik visoje Japonijoje. Keramika daugiausia naudota buitiniams tikslams - laikyti maistui, vandeniui. Tai daugiausiai plačiaangiai, aušti, smailiadugniai ar apskritadugniai indai, puošti virvelių ir juostelių įspaudias (pradžioje tik viršutinė indo dalis, vėliau ir visas indo paviršius). Dekorui dažnai naudoti ir bambukų, kriauklyčių, šukių įspaudai, nagų gnaibymai.

Viduriniame Jomon periode rankdarbių tik gausėjo. Manoma, jog galėta skirti didesnį dėmesį ritualinėms apeigoms, nes rasta nemažai įspūdingų molinių (daugiausiai moters) statulėlių („dogu“)bei akmeninių falo skulptūrėlių. Pasitaikė ir paukščių, vabzdžių bei kitų gyvūnų ar abstrakčių molinių figūrėlių, kurios galėjo būti naudojamos apeigoms arba kaip žaislai.

Vėlyvąjame Jomon periode keramika paprastėjo – „barokinį“ primenantį stilių keitė elegantiškos originalių formų vazos. Imta lipdyti iš plonesnio molio sluoksnio, tačiau neatsisakyta kriauklyčių, virvelių dekoro. Visuose Jomon perioduose keramika buvo mažai degta, todėl vėlyvąjame periode ją imta lakuoti.

Žavi Jomon keramika išduoda ne tik tų laikų žmonių išradingumą ir vaizduotę, bet ir menišką jų evoliuciją, kuri bėgant tūkstantmečiams tik progresavo. Vikiteka