Taišio laikotarpis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Japonijos istorija
Paleolitas
Džiomon laikotarpis
Jajoi laikotarpis
Kofun laikotarpis
Asuka laikotarpis
Nara laikotarpis
Heian laikotarpis
Kamakura laikotarpis
Muromači laikotarpis
Momojama laikotarpis
Edo laikotarpis
Meidži laikotarpis
Taišio laikotarpis
Šiova laikotarpis
Heisei laikotarpis
Reiva laikotarpis

Taišio laikotarpis (大正時代, Taishō-jidai, „didelio teisingumo laikotarpis“) arba Taišio era – Japonijos istorijos laikotarpis, trukęs nuo 1912 m. liepos 30 d. iki 1926 m. gruodžio 26 d., kuris sutampa su Imperatoriaus Taišio valdymu.

Naujo imperatoriaus prasta sveikata paskatino politinės galios poslinkį nuo senų „senyvų politinių veikėjų“ (元老 genrō) oligarchinių grupių link parlamento (国会 kokkai) ir demokratinių partijų. Taigi šis laikotarpis laikomas liberaliu judėjimu, Japonijoje žinomu Taišio demokratijos vardu. Šis laikotarpis išskiriamas tarp prieš tai Meidži laikotarpio chaoso ir po to buvusios militaristinės Šiova laikotarpio pirmos pusės.

Meidži palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1912 m. liepos 30 d. Imperatorius Meidži (明治天皇 Meiji Tennō) mirė ir princas Jošihito atsisėdo į sostą tuo pradėdamas Taišio laikotarpį. Meidži laikotarpio pabaiga pasižymėjo vyriausybės didelėm vidaus ir užjūrio investicijom ir gynybos programomis, išsekusiu kreditu ir užsienio rezervų trūkumu sumokėti skolas.

Tebesitesė Vakarų kultūros įtaka. Kobajaši Kijochika (小林 清親, 1847–1915 m.) perėmė vakariečių tapybos stilių, tebedirbdamas su ukiyo-e (浮世絵). Okakura Kakuzo (岡倉 覚三 ar 岡倉 天心 Okakura Tenšin, 1862–1913 m.) vis dar domėjosi tradicine japonų tapyba. Mori Ōgai (森 鴎外, 1862–1922 m.) ir Natsume Sōseki (夏目 漱石, 1867–1916 m.) studijavo Vakaruose ir parodė modernų požiūrį į žmogaus gyvenimą.

Įvykiai po Meidži restauracijos 1868 metais rodė ne tik vidaus ir užsienio ekonominių ir politinių tikslų patenkinimą (kolonizacijos išvengimą), bet stimulą, kai visam pasauly buvo domimasi socializmu ir atsirado miesto proletariatas. Visuotinė vyrų rinkimų teisė, socialinė gerovė, darbininkų teisės ir nesmurtiniai protestai buvo ankstyvieji kairiųjų judėjimo idealai. Vyriausybė malšino kairiuosius judėjimus, sukeldama radikalesnius kairiųjų veiksmus ir dar didesnes represijas, dėl ko buvo išformuota Japonijos Socialistų partija (日本社会党 Nihon Shakaito) praėjus tik metams po jos įkurimo 1906 m. ir visiška kairiųjų judėjimo nesėkmė.

Taišio laikotarpio pradžia pasižymėjo Taišio politine krize 1912/1913 m., nutraukusia ankstesnius politinius kompromisus. Kai Saiondži Kinmochi (西園寺 公望) bandė sumažinti karinį biudžetą, armijos ministras atsistatydino nuversdamas Seiyūkai Partijos (立憲政友会 Rikken-Seiyūkai, „Konstitucinės vyriausybės partijos draugų asociacija“) kabinetą. Jamagata Aritomo (山県 有朋) ir Saiondži atsisakė sugrįžti į pareigas ir genro nesugebėjo rasti sprendimo. Visuomenės pasipiktinimas kabineto militaristinėmis machinacijomis ir Katsura Tarō (桂 太郎) atšaukimas trečiai kadencijai privedė prie genro politikos pabaigos. Nepaisant opozicijos konservatoriai įkūrė savo partiją 1913 m. Rikken Doshikai (立憲同志会, „Konstitucinė draugų asociacija“), kuri laimėjo daugumą balsų 1914 m. rinkimuose. 1913 m vasario 12 d. Jamamoto Gonbee (山本 権兵衛, 1852–1933 m.) pakeitė ministrą pirmininką Katsura, 1914 m. balandžio mėnesį Okuma Šigenobu (大隈 重信) pakeitė Jamamoto.

Pirmasis pasaulinis karas ir viešpatavimas Kinijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai Europos dėmesys buvo sutelktas į Berlyną Pirmojo pasaulinio karo metu, Japonija paskelbė karą Vokietijai 1914 m. rugpjūčio 23 d. ir greitai okupavo Vokietijai priklaususias teritorijas Kinijos Šandong provincijoje, Marianos, Karolinos ir Maršalo salas Ramiajame vandenyne. Lapkričio 7 d. Jiaozhou pasidavė Japonijai.

Su Vakarų sąjungininkais įstrigusiais kare, Japonija siekė sutvirtinti savo pozicijas Kinijoje pateikdama Dvidešimt Vieną Reikalavimą (jp: 対華21ヶ条要求; Kinų: 二十一条) Kinijai 1915 m. sausį. Be sustiprėjusios kontrolės buvusiose Vokietijos teritorijose, Mandžiūrijoje ir Vidinėje Mongolijoje, Japonija norėjo dalintis pagrindinio kalnakasybos ir metalurgijos komplekso centrinėje Kinijoje nuosavybe, draudimo Kinijai užleisti ar išnuomoti pajūrio teritorijas trečiai jėgai ir įvairių kitų politinių, ekonominių ir karinių kontrolių, kurias patenkinus Kinija būtų tapusi Japonijos protektoratu.

Taišio laikotarpio datavimo atitikmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taišio 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15
Vakarietiškas 1912 1913 1914 1915 1916 1917 1918 1919 1920 1921 1922 1923 1924 1925 1926

Panašiai datuojami Mingo (Taivane), Čučhės kalendoriai (Šiaurės Korėjoje).