Momojama laikotarpis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nihonshi.PNG
Japonijos istorija
Paleolitas
Džiomon laikotarpis
Jajoi laikotarpis
Kofun laikotarpis
Asuka laikotarpis
Nara laikotarpis
Heian laikotarpis
Kamakura laikotarpis
Muromači laikotarpis
Momojama laikotarpis
Edo laikotarpis
Meidži laikotarpis
Taišio laikotarpis
Šiova laikotarpis
Heisei laikotarpis

Momojama laikotarpis arba Azuči-Momojama laikotarpis (安土桃山時代 Azuchi-Momoyama jidai) buvo Sengoku laikotarpio pabaigoje, kai vyko Japonijos vienijimas prieš įkuriant Tokugavų šiogūnatą. Jis truko 1568-1603 m., kada Oda Nobunaga ir jo įpėdinis Tojotomi Hidejoši sutramdė chaosą, trukusį nuo Ašikagų šiogūnato žlugimo. Periodo pavadinimas kilęs nuo Nobunagai priklausiusios Azuči pilies (dabar Šigos prefektūra) ir Momojamos pilies Kiote, kuri priklausė Hidejoši.

Platesne prasme laikotarpis truko nuo Nobunagos atvykimo į Kiotą 1568 m., kai jis vedė armiją į imperatoriaus sostinę, kad padarytų Ašikaga Jošiaki penkioliktuoju ir paskutiniu Ašikagų šiogūnato šiogūnu, ir truko iki Tokugava Iejasu iškilimo po pergalės prieš Tojotomi klaną Sekigaharos mūšyje 1600 m.

Oda Nobunaga iškilimas ir žlugimas[taisyti | redaguoti kodą]

XVI a. pabaigoje atsirado daugybė stiprių daimių, kurie galėjo manipuliuoti ar nuversti Ašikagų šiogūnatą. Vieną iš tokių bandymų nuversti bakufu (šiogūnatą) atliko 1560 m. Imagava Jošimoto, kurio žygis į sostinę baigėsi gėdingu pralaimėjimu Odai Nobunagai Okehazamos mūšyje. 1562 m. Tokugavų klanas, kurio žemės gretą Nobunagos, išsivadavo nuo Imagavų ir tapo Nobunagos sąjungininku. Kadangi rytinės žemės buvo apsaugotos sąjungos, |Nobunaga su armija patraukė į vakarus. 1565 m. Macunaga Hisahide ir Mijoši klanas pabandė įvykdyti perversmą nužudant Ašikaga Jošiteru, tryliktąjį Ašikagų šiogūną. Vidinės rietenos jiems sutrukdė greitai veikti ir legalizuoti savo valdžią, tik 1568 m. jie paskyrė Jošiteru pusbrolį Ašikaga Jošihide nauju šiogūnu. Nesugebėjimas įžengti į Kiotą ir gauti imperatoriaus rūmų pritarimą, kėlė grėsmę naujam šiogūnui ir grupė bakufu vasalų, vadovaujami Hosokavos Fudžitakos, pradėjo derybas su Oda Nobunaga dėl paramos Jošiteru jaunesniam broliui Ašikaga Jošiaki.

Nobunaga, kuris daugybę metų ruošėsi tokiai galimybei sudarydamas sąjungą su Azai klanu šiaurinėje Omio žemėje ir užkariavęs Mino žemę, dabar žygiavo į Kiotą. Sutriuškinęs Rokaku klaną pietų Omi priuvertė Macunagą pasiduoti, o Mijoši pasitraukti į Setcu. Po to jis įžengė į sostinę ir sėkmingai gavo imperatoriaus sutikimą paskirti Jošiaki penkioliktuoju šiogūnu.

Tačiau Nobunaga neketino tarnauti Ašikagoms ir bandė sustiprinti savo įtaką Kinai regione. Konkuruojančio daimio, užsispyrusių budistų vienuolių ir priešiškų pirklių pasipriešinimas buvo palaužtas greitai ir be gailesčio, tad Nobunaga įgijo žiauraus priešininko reputaciją. Remdamas savo politinius ir karinius veiksmus, jis įvykdė ekonomines reformas, pašalino prekybos apribojimus, panaikindamas šventyklų ir gildijų monopolijas bei skatindamas laisvus turgus, vadinamus rakuichi-rakuza.

Iki 1573 m. Nobunaga sunaikino Asakurų ir Azai klanų sąjungą, kuri kėlė grėsmę jo šiaurinėms žemėms, sugriovė Tendai budistų centrą prie Kioto ir sugebėjo išvengti susidūrimo su Takeda Šingen, nes šis susirgo ir mirė, kai jo armija beveik sutriuškino Tokugavas ir įsiveržė į Odos valdas kelyje į Kiotą.

Net po Šingen mirties liko keletas daimių, pakankamai galingų, kad pasipriešintų Nobunagai, bet nė vienas nebuvo pakankamai arti Kioto, kad keltų grėsmę politiškai ir atrodė, kad Japonijos suvienijimas po Odos Nabunagos vėliava yra laiko klausimas.

Nobunagos priešininkai buvo ne tik Sengoku daimiai, bet ir budistinė Džodo Šinšu sekta, dalivavusi Ikkō-ikki judėjime. Jų lyderis buvo Kennyo, kuris atsilaikė, nors Nobunaga 10 metų puldinėjo jo tvirtovę. Tik vienuoliktais metais jis išvijo Kennyo, bet šio sukeltas maištas nusiaubė Nobunagos žemes. Šis ilgas konfliktas vadinamas Išijama Hongan-dži karu.

1576-1579 m. ant Biva ežero kranto buvo pastatyta Azuči pilis, kuri turėjo būti ne tik nepaimama tvirtovė ir rezidencija, bet ir suvienytos Japonijos simbolis.

Užvaldęs Kinai regioną, jis pasiuntė savo generolus užimti tolimas provincijas. Šibata Kacuie buvo pasiųstas prieš Uesugi klaną, kuris valdė Ečiū žemę, Takigava Kazumasu stojo prieš Šingen sūnų Takeda KacujoriŠinano, Hašiba Hidejoši turėjo kautis su galingu Mōri klanuČiūgoku regiono vakarinėje Honšiū.

1576 m. Nobunaga pradėjo naudoti arkvebus (vieni pirmųjų šaunamųjų ginklų) ir nugalėjo tradicinį Takeda samurajų klaną Nagašino mūšyje.

1582 m. po užsitęsusios kovos Hidejoši paprašė Nobunagos pagalbos. Šis vykdamas į vakarus sustojo Kiote su keleta sargybinių, buvo užpultas ir priverstas kautis dvikovoje, kurią pralaimėjęs įvykdė sepuku.

Hidejoši baigia vienyti Japoniją[taisyti | redaguoti kodą]

Po to galingiausi Nobunagos vasalai pradėjo peštis, kas pirmas atkeršis už jo mirtį ir užims vyraulančią poziciją renkant naują klano vadą. Situacija tapo dar kritiškesnė, kai paaiškėjo, jog Nobunagos vyriausias sūnus ir paveldėtojas Oda Nobutada irgi buvo nužudytas.

Greitai sudaręs paliaubas su Mōri klanu, prieš jiems išgirstant apie Nobunagos mirtį, Hidejoši žygiavo link Kioto ir nugalėjo savo priešą Akeči Micuhide netrukęs nė dviejų savaičių.

Nors Hidejoši buvo prasčiokas per paaukštinimus pakilęs nuo pėstininkų, jis dabar galėjo stoti net prieš stipriausius Oda klano atstovus, tad pasiūlė, kad Nobunagos sūnus Sanpōši (tuo metu kūdikis, o vėliau vadinęsis Oda Hidenobu) būtų paskirtas paveldėtoju, o ne trečiasis suaugęs Nobunagos sūnus Nobutaka, kurio teises gynė Šibata Kacuie. Gavus Oda klano atstovų (tarp jų Niva Nagahide ir Ikeda Cuneoki) sutikimą, Sanpōši tapo įpėdiniu, o Hidejoši vienu iš globėjų.

Politinės intrigos galiausiai sukėlė atvirą priešpriešą. Nugalėjęs Šibatą Šizugatake mūšyje 1583 m. ir ištvėręs brangiai kainavusias, bet ilgainiui naudingas lygiasias Komaki ir Nagakute mūšyje 1584 m. prieš Tokugava Iejasu, Hidejoši visam laikui išsprendė įpėdinio klausimą, užėmė Kiotą ir tapo vienvaldžiu Oda klano žemių šeimininku. Šikoku Čōsokabe klanas pasidavė 1585 m. liepą, Kyušu Šimazu klanas - po dvejų metų. Hidejoši įsivaikino Fudživara šeima, davė pavardę Tojotomi ir titulą Kanpaku, reiškusį civilinę ir karinę visos Japonijos kontrolę. Kitais metais jis sudarė sąjungą su trim iš devynių daimių koalicijų ir kariavo Šikoku ir Kyušu salose. 1590 m. su 200 tūkst. armija Hidejoši nugalėjo Hōdžō klaną, paskutinį rimtą priešininką rytų Honšu. Likę daimiai greitai pasidavė ir karinis Japonijos vienijimas buvo baigtas.

Tojotomi valdymo pabaiga ir Sekigahara[taisyti | redaguoti kodą]

Mirties guolyje Hidejoši paskyrė atstovus iš galingiausių klanų (Tokugava, Maeda, Ukita, Uesugi, Mōri) valdyti kaip Penkių Vyresniųjų Taryba, kol jo sūnus Hidejori sulauks pilnametystės. Taika truko iki Maeda Tošiie mirties 1599 m. Po to Išida Micunari apkaltino Iejasu, kad šis išdavęs Tojotomi šeimos interesus, sukeldamas krizę, vedusią į Sekigaharos mūšį. Šis mūšis laikomas Nomojama ir Sengoku laikotarpio pabaiga, Iejasu pergalė reiškė Tojotomi šeimos valdymo pabaigą. Po trejų metų jis gavo Seii Taišogun titulą ir įkūrė Edo bakufu, kuris truko iki Meidži restauracijos 1868 m.

Socialinė ir kultūrinė raida[taisyti | redaguoti kodą]

Momojama laikotarpiu buvo domimasi išoriniu pasauliu, plėtėsi miestai, iškilo pirklių klasė. Kad sutramdytų budizmą, Nobunaga rėmė krikščionybę. Misionieriau iš Europos atvežė į Japoniją daugybę naujovių. Tarp jų buvo nauji piešimo metodai, astronomija, geografija, medicinos mokslas, spausdinimo technika.