Cinamonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Cinamono žievės lazdelės ir milteliai
Ceiloninis ir Burmano cinamonai

Cinamonas – prieskonis, gaunamas iš kai kurių cinamono (Cinnamomum) genties medžių žievės. Naudojamas daugiausia saldžių patiekalų pagardinimui. Cinamono tėvynė yra Pietų ir Pietryčių Azija, tačiau iki pat XVI a. šio prieskonio kilmė europiečiams buvo nežinoma.

Pagrindinės rūšys, iš kurių gaunamas cinamonas yra ceiloninis cinamonas (Šri Lanka ir Indija), Burmano cinamonas (Indonezija), Saigono cinamonas (Vietnamas), kininis cinamonas (Kinija). Prieskonio gavybai naudojama tik retesnė ir plonesnė vidinė žievė. Kininio cinamono žievėje yra šiek tiek nuodingos medžiagos kumarino, o kitose rūšyse jo kiekis labai nežymus. Nulupta ir sudžiovinta cinamono žievė vėliau sumalama į miltelius, kurie ir naudojami kaip prieskonis.

Būdingą cinamono kvapą suteikia eteriniai aliejai, sudarantys 0,5-1 % žievės sandaros. Šiame aliejuje yra cinamoninio aldehido, etilo cinamato, eugenolio, beta kariofileno ir kt. Paties cinamono skonis yra kartokas.

Cinamonas daugiausia naudojamas konditerijos pramonėje, gardinant įvairius kepinius (ypač bandeles), šokoladą, desertus. Šio prieskonio taip pat gali būti dedama į arbatą, kakavą, likerį, juo apibarstomi vaisiai (ypač obuoliai). Gaminami cukraus-cinamono mišiniai, kuriais produktas kartu ir pasaldinamas, ir pagardinamas. Cinamono lapų aliejus vietomis naudojamas uodų atbaidymui.

Pavadinimas „cinamonas“ kilo iš hebrajų ir finikiečių kalbų, o Europoje paplito pagal graikų žodį kinnámōmon. Malajų salyne prieskonis vadinamas kayu manis („saldus medis“), Šri Lankoje – kurundu (කුරුඳු), pietų Indijoje – karuvapatta. Persai prieskonį vadina dar-čin (دارچین, „kinų medis“), o dalyje Europos kalbų vartojamas pavadinimas, kilęs iš lotyniško žodžio cannella („lazdelė“).

Cinamonas naudojamas nuo senovės laikų, II tūkstantmetyje pr. m. e. jis jau buvo naudojamas Senovės Egipte, ne kartą minimas Biblijoje. Senovės graikai ir romėnai cinamoną naudojo laidotuvių laužams, religinėms ceremonijoms (kaip smilkalus). Svarbiausiu cinamono prekybiniu centru buvo Aleksandrija, tačiau europiečiai nežinojo, kad ši brangi prekė atkeliaudavo iš Malabaro kranto. Viduramžiais prikurta visokių mitų apie cinamono kilmę – Žanas de Žuanvilis rašė, kad cinamonas žvejojamas ties Nilo ištakomis, dar pasakota legenda, kad Arabijoje milžiniški cinamono paukščiai iš nežinomų kraštų surinkdavę cinamoną ir iš jo kraudavę lizdus. Cinamoną iš Azijos šalių gabendavo arabai ir parduodavo venecijiečiams, tačiau iškilus Osmanų imperijai ši prekyba sutriko, ir europiečiai pradėjo ieškoti būdų patiems atrasti cinamono. XVI a. portugalai pasiekė Indiją ir Šri Lanką ir ėmė kontroliuoti cinamono prekybą. Tiesa, XVI a. konkistadorai Pietų Amerikoje taip pat ieškojo Cinamono slėnio, tačiau iš tiesų šie augalai ten neaugo. XVII a. pasaulinę prekybą cinamonu perėmė olandai, o po amžiaus – britai.

Dabar svarbiausi pasaulyje cinamono tiekėjai yra Šri Lanka, Indija (ypač Kerala), Bangladešas, Kinija, Indonezija, Vietnamas, Zanzibaras, Madagaskaras, Brazilija.