Charles de Montesquieu

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Charles de Montesquieu

Šarlis Monteskjė (Charles-Louis de Secondat, baron de La Brède et de Montesquieu; g. 1689 m. sausio 18 d. netoli Bordo miesto Prancūzijoje – mirė 1755 m. vasario 10 d.) – Švietimo epochos mąstytojas, filosofas, literatas, istorikas, teisininkas, ideologas, geografinės sociologijos mokyklos pradininkas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Charles de Montesquieu gimė La Brède vietovėje, netoli Bordo miesto Prancūzijoje. Augo kilmingų parlamentarų šeimoje. Didžiausias jo indėlis šiuolaikinei visuomenei yra Džono Loko valdžios padalijimo teorijos išvystymas.

1708 metais įstojo į Bordo universitetą, kur studijavo teisę. Kitus penkerius metus tęsė studijas Paryžiuje.

1715 metais vedė Jeanne de Lartigue, kuri buvo protestantė. Su žmona susilaukė sūnaus ir dviejų dukterų.

1716 metais, mirus dėdei Žanui Baptistui (Jean Baptiste), filosofas paveldėjo jo titulą bei pradėjo dirbti Bordo parlamente.

1721 metais vietą Bordo parlamente pardavė vardan galimybės pakeliauti po Europą. Šių kelionių metu gilinosi į europietiškąją kultūrą, stengėsi perprasti skirtumus ir panašumas tarp skirtingų Europos regionų gyventojų. Šiai veiklai paskyrė visą savo gyvenimą. Dėl nuolatinio socialinės aplinkos daromo poveikio žmogui studijavimo Monteskjė vadinamas vienu iš ankstyvosios sociologijos pradininkų. Tais pačiais metais pasirodė žymusis filosofo kūrinys „Persų laiškai“.

1728 metais pradėjo kelionę po Europą.

1731 metais grįžo į Bordo ir pradėjo studijuoti Romos istoriją.

1748 metais išleistas veikalas „Apie įstatymų dvasią“.

1755 metais vasario 10 dieną kelionės į Paryžių metu Monteskjė mirė. [1][2]

Pagrindinės politinės idėjos[taisyti | redaguoti kodą]

Valdymo formos[taisyti | redaguoti kodą]

Monteskjė teigė, jog egzistuoja trys valdymo formos: Respublika (kuri jungia demokratiją ir aristokratiją), Monarchija ir Despotizmas. Kiekvienai iš šių formų Monteskjė skyrė po kertinį principą, elementą, kuris būtinas, norint užtikrinti pilnavertišką jos veikimą ir funkcionavimą.

Jo manymu Respublika, arba kitaip – liaudies valdžia, turi remtis liaudies pilietine dorybe ir patriotiniu mąstymu, o idealiu tokios formos pavyzdžiu Monteskjė laikė Romos respubliką.

Despotizmas, pasak jo, yra grindžiamas valdinių baime ir vergiškumu, o jo apraiškas jis įžvelgė netgi tuometinėje Prancūzijoje dėl kardinolo Richelieu ir karaliaus Liudviko XIV vykdomos politikos.

Tuo tarpu Monarchijai yra būtinas karinės klasės garbės jausmas, tai yra teisės normas atitinkanti konstitucinė valdymo forma, kur reikalaujama, kad tarp monarcho ir liaudies ne tik egzistuotų, bet ir funkcionuotų tam tikri tarpiniai institutai kaip diduomenės arba bendruomenės. Būtent tokia Monarchija buvo tai, ko Monteskjė troško Prancūzijai arba tai, ką, jo galva, jau turėjo Anglija.

Tokie valdymo formų sugretinimai su konkrečiais pavyzdžiais buvo būtent tai, kuo rėmėsi Monteskjė kritikai sakydami, jog ši klasifikacija nėra pagrįsta jokiais realiais empiriniais tyrimais, ir tai tėra subjektyvūs autoriaus pamąstymai apie tai, kas yra pageidautina Prancūzijoje. [3]

Valdžių padalijimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniu ir pirmuoju valdžių padalijimo principo tyrėju laikomas anglų švietėjas Džonas Lokas (16321704), tačiau Monteskjė indelis šioje srityje yra ne ką menkesnis – jo darbai šia tema turėjo esminės reikšmės vėlesnėms Vakarų valstybių Konstitucijoms (Monteskjė idėjos atsispindėjo Amerikos teisių biliuose bei vėlesnėse Prancūzijos konstitucijose)

Monteskjė tikėjo, jog žalingą absoliutizmo poveikį Prancūzijoje galima panaikinti atsigręžiant į Anglijos pavyzdį, laisvę šioje šalyje jis aiškino įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių atskyrimu.

Pasak Monteskjė, įstatymų leidžiamajai valdžiai priklauso įstatymų leidimo, atšaukimo bei keitimo funkcijos. Jis tikėjo, jog įstatymų leidžiamoji valdžia privalo priklausyti tautai, tačiau kadangi tai yra sunkiai realizuojama tiek didesnėse, tiek mažesnėse valstybėse, tautai turi būti sudarytos galimybės valdyti per atstovus.

Vykdomosios valdžios funkcijoms Monteskjė priskyrė išleistų įstatymų vykdymą, taikos saugojimą, karo skelbimą bei piliečių ramybės užtikrinimą. Vykdomoji valdžia turi būti pajėgi priimti staigius, kartais neatidėliotinus sprendimus, todėl Monteskjė pabrėžė, jog įstatymų vykdomoji valdžia gali būti ir vieno asmens žinioje. Be to, kad įstatymų leidžiamoji valdžia netaptų nekontroliuojama ar net despotiška, vykdomoji valdžia turi teisę sušaukti ir paleisti įstatymų leidžiamąją valdžią, o kartais ir sustabdyti jos priimtų sprendimų vykdymą.

Tuo tarpu teisminė valdžia turi atitekti tik įstatymų tvarka išrinktiems asmenims, kurie galėtų atlikti nusikaltėlių baudimo bei tarpusavio ginčų tarp piliečių sprendimo funkcijas. Be to, ir teismų sprendimai turi būti pagrįsti įstatymais, o ne asmenine, subjektyvia teisėjų nuomone. Priešingu atveju, teigė Monteskjė, nebūtų galima kalbėti apie valstybę, kurioje yra aiškiai apibrėžtos teisės, laisvės ir pareigos.

Valdžių atskyrimo svarbą jis grindė tuo, jog padalinus valdžios funkcijas taip skirtingų institucijų, taip išnyktų galimybė valdžią sukoncentruoti vienose rankose, kas reikštų, jog egzistuoja despotizmas, o valdžia – neteisiška.

Žinomiausi darbai[taisyti | redaguoti kodą]

„Apie įstatymų dvasią“[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas svarbiausių Ch. de Montesquieu kūrinių – 31 dalies veikalas „Apie įstatymų dvasią“. Filosofas rašė jį kiek daugiau nei 17 metų, o darbą pabaigė 1748 metais.

Galima išskirti kelis pagrindinius klausimus, kuriuos autorius stengiasi aptarti šioje knygoje:

  • 13 – oje pirmųjų dalių aprašoma sociologinė trijų valdžios formų teorija. Filosofo įsitikinimu, išorinės sąlygos (klimatas, dirvožemis), kuriomis gyvena tauta, turi tiesioginį poveikį jos mentalitetui, papročių, tradicijų formavimuisi. Todėl negalima teigti, jog egzistuoja vienas universalus būdas valdyti valstybę. Kiekvienos valstybės valdymo modelis yra tik tam tikra trijų valdymo formų modifikacija, pritaikyta tos valstybės sąlygoms. Šis Monteskjė požiūris labai artimas Aristoteliui.
  • Kitas svarbus veikalo aspektas yra laisvė. Veikalas parašytas remiantis praktiškai vien tik Prancūzijos pavyzdžiu, jame stengiamasi atrasti politines priemones, kuriomis būtų galima vėl įtvirtinti laisvę Prancūzijoje. Filosofas aiškiai reiškia nepasitenkinimą despotija. Knygoje suformuluojama jos samprata, tai – valdymo forma, kurioje neegzistuoja tarpinė grandis tarp valdžios ir žmonių, įstatymai kuriami remiantis tik valdovo valia.
  • Veikale aptariamas ir svarbiausias Monteskjė socialinės filosofijos aspektas – prigimtinis įstatymas. Jis tapatinamas su protu, o pastarasis kiekvienoje vietoje (priklausomai nuo jau aptartų išorinių sąlygų) veikia skirtingai. Šis proto ir gyvenimo sąlygų santykis ir vadinamas „įstatymų dvasia“.
  • Pagrindinės valdymo formos, pasak filosofo, yra: Respublika (grindžiama patriotizmu), Monarchija (valdoma vienos klasės) bei despotija (grindžiama valdinių baime).
  • Labai svarbu yra tai, jog Monteskjė manė, jog valdžia turi būti padalyta, nes neįmanoma išlaikyti laisvės tada, kai ir įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios yra sutelktos vienose rankose. [4]

„Persų laiškai“[taisyti | redaguoti kodą]

"Persų laiškai" (1721) – satyrinis Ch. De. Montesquieu kūrinys, buvo išspausdintas Amsterdame ir išleistas anonimiškai. Jame smulkiai išdėstomi dviejų persų didikų potyriai kelionės Prancūzijoje metu – norėdamas sukritikuoti prancūziškąjį absoliutizmą, parodyti prancūzų visuomenės sugedimo mastą, autorius pasinaudojo persų aristokratų, kurie stebisi keistais Prancūzijos papročiais, įvaizdžiais. Knyga susilaukė didžiulio populiarumo, nes joks Prancūzų rašytojas iki Monteskjė nebuvo taip taikliai aprašęs to, ką visa šalis jautė ir norėjo pasakyti.

Pirmą kartą išleistame leidime buvo 150 laiškų, tačiau tais pačiais metais pasirodė antrasis kūrinio leidimas su 3 naujais laiškais, bet be 13 laiškų, kurie buvo pirmajame leidime.

1758 metais, autoriaus sūnus parengė naują leidimą su aštuoniais naujais laiškais, ir kūrinį sudarė jau 161 laiškas.

Kūrinyje nagrinėjamos viešpatavimo ir vergijos, pavydo ir saviapgaulės, tironijos, tuštybės, šlovės priešpriešos. [2]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Valantiejus A. "Charles Montesquieu ir ankstyvoji sociologinė tapyba" - Sociologija. Mintis ir veiksmas 2005 Nr.1(15)
  2. [1]
  3. Sabine & Thorson "Politinių teorijų istorija", Margi raštai 2008
  4. Montesquieu "Apie įstatymų dvasią", Mintis 2005


Commons-logo.svg Vikiteka: Charles de Montesquieu – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka