Valdžių padalijimo principas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vienas valdžių padalijimo principo pagrindėjų – Montesquieu

Valdžių padalijimo principas – valstybės valdžios galių paskirstymas skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę.

Valdžių padalijimo principu demokratinėje valstybėje turi būti grindžiama valdžios organizacija ir veikla. Taip siekiama garantuoti asmens teises ir laisves, išvengti valdžios sutelkimo vienose rankose, despotizmo, diktatūros.

Atsižvelgiant į pagrindines valstybės valdžios vykdomas funkcijas – įstatymų leidyba, jų vykdymas ir ginčų, kilusių šioje veikloje, taip pat privatinėje asmenų srityje (visuomeniniuose santykiuose), sprendimas, – valstybės valdžios skirstomos į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Šias valstybės valdžias įgyvendinančios institucijos vykdo svarbiausias valstybės funkcijas.

Pagal valdžių padalijimo principą skirtingos funkcijos pavedamos skirtingoms valdžios institucijoms, uždraudžiant savintis svetimas funkcijas. Valdžios turi būti pakankamai savarankiškos, nepriklausomos, tačiau kartu ir kontroliuoti bei riboti viena kitą (atsvarų mechanizmas).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Valdžių pasidalijimo arba atskyrimo principas į atskiras šakas, rūšis yra gana sena teisinė politinė problema, kurios kilmės šaknų reikia ieškoti ne naujojoje arba naujausioje istorijoje, o žiloje senovėje. Istorikai teigia, kad dar gerokai prieš Kristų Atėnų demokratijos pradininkai Solonas, Periklis remdamiesi žmonijos Mokytojų – Sokrato, Platono, Aristotelio – teiginiais, pagrindė valstybės sampratą. Ją vainikavo Ciceronas, tvirtindamas, kad valstybė ten, kur yra bendra teisinė tvarka. [1]

Tačiau tikrasis, šiandieninis, valdžių padalijimo principas aptinkamas VIII a. Dž. Loko darbuose. Džonas Lokas (1632‒1704) yra vienas iš iškiliausių Švietimo epochos teoretikų ir ideolgų. Savo veikaluose jis grindė mintį, kad norint turėti bendruomenės valdžią, reikia susivienyti į visuomenę. Panaudojus turimą valdžią, galima kurti bendruomenei įstatymus per jos paskirtus pareigūnus. Dž. Loko koncepcijoje išskiriamos trys valdžios „šakos“: įstatymų leidybos, kuri suteikiama parlamentui; vykdomoji, kuria disponuoja vyriausybė; federalinė, kuriai priskiriami tarptautiniai įgaliojimai. Teisinė valdžia Dž. Loko koncepcijoje nėra savarankiška, ji priskiriama vykdomajai valdžiai. Jis manė, jog kertinis visų valstybių pozityvus įstatymas yra įstatymų leidimo valdžios įkūrimas. Ji turi teisę nurodyti, kaip bus naudojama valstybės jėga saugant bendruomenę ir jos narius. Kadangi įstatymai, turi pastovią ir nuolatinę galią ir turi būti nepaliaujamai vykdomi bei prižiūrimi, būtina turėti visą laiką veikiančią valdžią, kuri garantuotų, kad priimti ir galiojantys įstatymai būtų vykdomi. Štai kodėl Dž. Lokas atskyrė leidžiamąją ir vykdomąją valdžias. Federalinei valdžiai priskiriama: karo ir taikos teisė, koalicijų ir sąjungų teisė bei visi santykiai su užsienio asmenimis ir bendruomenėmis. Dž. Lokas teigė, kad nėra būtin, kad įstatymų leidžiamoji valdžia veiktų nuolat, tačiau labia svarbu, kad nuolat veiktų vykdomoji valdžia, nes poreikis kurti naujus įstatymus ne visada yra, bet visada yra poreikis vykdyti sukurtuosius, todėl jis teisminės valdžios neatskyrė nuo vykdomosios valdžios. [2]

Kitas žymus valdžių padalijimo principo tyrėjas – prancūzų filosofas bei švietėjas Šarlis de Monteskjė (1689–1755 m.). Jis mums svarbus tuo, kad plėtojo valdžių padalijimo koncepciją (kurios pradininkas buvo Dž. Lokas) ir jo darbai turėjo didelės reikšmės vėlesnėms Vakarų valstybių Konstitucijoms. 1748 m. Š. Monteskjė išleido veikalą „Apie įstatymų dvasią“. Šioje knygoje Š.Monteskjė siekė įrodyti, kad pasaulį valdo ne dievo valia ir ne likimas, bet valstybėje egzistuojančios taisyklės – nusistovėję tarpusavio santykiai. Jis teigė: „Tik protaujančios būtybės gali kurti įstatymus pačios sau, bet ir jos turi įstatymus, kuriuos sukūrė kiti. Be to savo knygoje „Apie įstatymų dvasią“ Š. Monteskjė skiria tris valdžios rūšis: įstatymų leidžiamąją, įstatymų vykdomąją, teisminę. Įstatymų leidžiamosios valdžios funkcijos – leisti, atšaukti, keisti įstatymus. Vykdomoji valdžia vykdo įstatymų leidžiamosios valdžios išleistus įstatymus, saugo taiką, skelbia karą, užtikrina piliečių ramybę. Teisminė valdžia baudžia nusikaltėlius, sprendžia piliečių tarpusavio ginčus. Jis išskyrė šiuos tris valdžios padalijimo principus, nes manė jei valstybinė valdžia bus sukoncentruota vieno asmens rankose arba valstybės institucijoje, tai valdžia bus neteisiška, o valdžių paskirstymas prilaiko atskiras valdžias, apsaugo nuo galimo piktnaudžiavimo. Jis rašė: „daugelio metų patyrimas rodo mums, jog kiekvienas valdžią turintis žmogus, linkęs ja piktnaudžiauti… Siekiant išvengti tokio piktnaudžiavimo valdžia, viena valdžia turi atsveri kitą… Kai įstatymų leidybos ir vykdomoji valdžios susilieja vienoje institucijoje…negali būti laisvės… Antra vertus, negali būti laisva teisminė valdžia, jeigu ji neatskirta nuo įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios… Ir viskas ateis galas, jeigu vienas asmuo arba institucija, aristokratinė arba liaudinė savo prigimtimi, pradės aprėpti visas tris valdžias.“ (Montesquieu „Apie įstatymų dvasią“). Šios priežastys paskatino Š. Monteskjė ieškoti būdų, kaip padalinti valdžias. Šarlis de Monteskjė buvo įsitikinęs, kad įstatymų leidžiamoji valdžia turi priklausyti tautai, tačiau tai sunku realizuoti praktiškai, ypač didelėje valstybėje, todėl įstatymų leidžiamąją valdžią pavedama vykdyti tautos atstovams, tauta turi valdyti per atstovus. Š.Monteskjė sako, kad vykdomosios valdžios sprendimai turi būti greiti ir staigūs, todėl įstatymų vykdomoji valdžia turi būti vieno asmens rankose. Be to, vykdomoji valdžia turi turėti teisę sušaukti ir paleisti įstatymų leidžiamąją valdžią, sustabdyti įstatymų leidžiamosios valdžios priimtų sprendimų vykdymą, priešingu atveju, įstatymų leidžiamoji valdžia taptų nekontroliuojama, despotiška. Teisminę valdžią, Šarlio de Monteskjė požiūriu, turi vykdyti įstatymų nustatyta tvarka išrinkti asmenys. Š. Monteskjė teigė, kad – teismų sprendimai turi būti pagrįsti įstatymais. Priešingu atveju, jei teisėjo sprendimai būtų pagrįsti ne įstatymais, o teisėjo nuomone, būtų gyvenama tokioje valstybėje, kurioje nėra aiškios teisės, laisvės ir pareigos. [3]

Valstybės valdžių sistema[taisyti | redaguoti kodą]

  • Įstatymų leidžiamoji valdžia. Šiuolaikinėse valstybėse įstatymų leidimu užsiima parlamentas. Parlamentas – įstatymų leidimo ir svarbiausias tautos atstovavimo organas, įteisinantis politinius ir ekonominius sprendimus. Demokratinis valdymas be parlamento neįsivaizduojamas. Būtent parlamentui tauta rinkimuose paveda spręsti svarbiausius valstybės klausimus ir suteikia teisę kalbėti jos vardu.
  • Vykdomoji valdžia. Įstatymų vykdomoji valdžia – vyriausybė – yra savarankiškai veikianti institucija. Jos nariai paprastai negali būti parlamento deputatais. Ministro postą užėmęs deputatas paprastai turi pasitraukti iš parlamento. Būtent vyriausybė tiesiogiai atsakinga už visus politinius, ekonominius, socialinius ir kultūrinius valdžios aktus ir jų įgyvendinimą.
  • Teisminė valdžia.Teismas – yra galiojančių teisės normų sergėtojas. Jis privalo būti apatiškas, t. y. laisvas nuo politinių veiksmų įtakos. Perversmų metu teismai neturi ginti nuverstosios teisės normų, nes tai politinių jėgų reikalas. Teismas turi vykdyti tą teisę, kurią yra patvirtinusi politinė valdžia. Be to, jis privalo užkirsti kelią neteisėtiems aktams. Specialūs konstitucinės priežiūros institutai (Lietuvoje – Konstitucinis Teismas) prižiūri, kad valdžios struktūros nepažeistų įstatymų. Kiekvienoje šalyje yra susiklosčiusi sava teismų struktūra(baudžiamasis, civilinis, administracinis, kasacinis, konstitucinis teismas.) Jų veikla turi būti visiškai savarankiška, nepavaldi jokiai valstybinės valdžios institucijai. Tai dar viena garantija, kad kiekvienas pilietis bus lygus prieš įstatymą.

Valdžių padalijimo principas konstitucinėje teisėje[taisyti | redaguoti kodą]

Valdžių padalijimas ir asmens laisvės bei teisės yra pagrindiniai konstitucionalizmo elementai. Teisinėje literatūroje dažnai teigiama, kad demokratinės valstybinės organizacijos veikla turi būti paremta valdžių padalijimo principu. Šio principo tikslas – padėti užtikrinti žmogaus teises bei laisvės ir apginti piliečius nuo valdžios savivalės. Principo esmė – nors įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos ir dalinai savarankiškos, tačiau tarp jų turi vyrauti pusiausvyra. Įvairių valdžios institucijų sudarymas, jų veiklos materialus pagrindas leidžia institucijoms būti savarankiškoms savoje srityje, tačiau valdžių savarankiškumas nereiškia, kad jos gali daryti bet ką. Savo uždavinius įgyvendinti jos gali tik pasiremdamos konstituciniais įgaliojimais, bei bendradarbiaudamos su kitomis institucijomis. Teisinėje literatūroje pabrėžiama: „Valdžių padalijimo esmė – ne formalus, schematiškas atskirų valdžios šakų galių diferencijuotas išvardijimas, bet visų pirma tam tikras stabdžių ir atsvarų mechanizmas, garantuojantis jų santykinį autonomiškumą ir pusiausvyrą“. Taigi susiduriama su valdžių konstitucinės pusiausvyros problema, su „stabdžių ir atsvarų“ klausimu.

Valdžių padalijimo principas Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal 1992 m. spalio 25 d. priimtą Lietuvos Respublikos Konstituciją 5 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta valdžių pasidalijimo samprata, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas. Be to valdžios galias riboja Konstitucija, tai reiškia, kad kiekviena šių institucijų turi tik tiek galių, kiek jų suteikia Valstybės Konstitucija. Taigi, Lietuvoje įstatymų leidžiamoji valdžia yra Seimas, kurį sudaro tautos atstovai – Seimo nariai, kurie leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri jo vykdymą. Įstatymų vykdomoji valdžia: Vyriausybė ir Respublikos Prezidentas. Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas – atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija. Ji vykdo įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarko krašto reikalus. Įstatymų teisminė valdžia yra teismai, kurie vykdo teisingumą. Lietuvoje valdžių padalijimo principo esmė – visos šios institucijos savo uždavinius gali vykdyti tik konstitucinių įgaliojimų ribose, gerbdamos kitų valstybės valdžios institucijų teises ir veikdamos kartu su kitomis institucijomis. [4]

Valdžių padalijimo privalumai[taisyti | redaguoti kodą]

Konstitucijoje įteisintas valdžių padalijimo principas teisiškai įtvirtina valstybės demokratinį režimą, lemia valstybės organizacinį modelį ir yra vienas iš svarbiausių demokratijos veiksnių. Jis apibrėžia kiekvienai iš valdžių ne tik skirtingas galias ir kompetencijas, bet ir tam tikrus įgaliojimus viena kitos atžvilgiu. Tokio pobūdžio įgaliojimai užtikrina jų veiklos teisėtumą ir kiekvienai iš valdžių sudaro galimybę sulaikyti vienai kitą nuo bandymų peržengti savo įgaliojimus. Valdžių padalijimo principas taip pat garantuoja žmogaus ir piliečio teises bei laisves, kurios Konstitucijoje yra vertinamos kaip viena iš svarbiausių demokratijos vertybių. Taigi valstybės valžios organizavimas remiasi valdžių padalijimo principu, kuris yra grindžiamas valstybės privalomumu vykdyti ar privalėti vykdyti tris funkcijas: leisti įstatymus, juos vykdyti ir spręsti ginčus. [5]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. KTU „Viešasis administravimas“, 2007.
  2. Lokas Dž. „Esė apie pilietinę valdžią“, Mintis 1992.
  3. Montesquieu „Apie įstatymų dvasią“, Mintis 2005.
  4. „Lietuvos konstitucinė teisė: raida, intstitucijos, teisių apsauga, savivalda“, Vilnius 2007.
  5. Meosnis G. „Valdžių padalijimas kaip teisinės valstybės elemntas“, Vilnius 2000.