Carl Hagenbeck

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Karlas Hagenbekas
(Carl Hagenbeck)
Carl Hagenbeck ca. 1890.jpg
Karlas Hagenbekas (1890 m.)
Gimė: 1844 m. birželio 10 d.
Flag of Germany (3-2 aspect ratio).svg Hamburgas, Vokietijos sąjunga
Mirė: 1913 m. balandžio 14 d. (68 metai)
Flag of the German Empire.svg Hamburgas, Vokietijos imperija
Tautybė: vokietis
Tėvas: Claus Gottfried Carl Hagenbeck (1810–1887)
Veikla: gyvūnų gaudymas, prekyba gyvūnais
Sritis: zoologijos sodai
Commons-logo.svg Vikiteka: Carl HagenbeckVikiteka

Karlas Hagenbekas (Carl Hagenbeck; 1844 m. birželio 10 d. – 1913 m. balandžio 14 d.) – Vokietijos prekybininkas laukiniais gyvūnais, tiekęs juos daugeliui Europos zoologijos sodų, taip pat Barnumo cirkui.[1] Sukūrė šiuolaikinio tipo zoologijos sodą su gyvūnų aptvarais be grotų, kur gyvenimo sąlygos artimesnės natūralioms buveinėms.[2][3] Jo inicijuoti pokyčiai zoologijos sodų architektūroje vadinami Hagenbeko revoliucija.[4] Hagenbekas įkūrė sėkmingiausią Vokietijos privatų zoologijos sodą Tierpark Hagenbeck ('Hagenbeko zoologijos sodas'), kuris 1907 m. persikėlė į dabartinę vietą Štelingene (Hamburgas, Vokietija). Jis buvo pionierius idėjos kartu su žvėrimis eksponuoti ir žmones (žmonių zoologijos sodas).

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Hagenbeko portretas (1911 m.)
K. Hagenbekas su žvėrimis

Karlas Hagenbekas gimė 1844 m. birželio 10 d. Jo tėvas buvo žuvų prekybininkas Klausas Gotfridas Karlas Hagenbekas (Claus Gottfried Carl Hagenbeck; 1810–1887), kuris turėjo ir šalutinį verslą – prekiavo egzotiškais gyvūnais.[5]

Kai Karlui buvo 14 m., tėvas jam padovanojo keletą ruonių ir baltąjį lokį.[5][6] Jo gyvūnų kolekcija didėjo, kol jiems laikyti prireikė didelių pastatų. Vėliau Hagenbekas paliko savo namus Hamburge ir ėmė su medžiotojais ir tyrinėtojais keliauti po džiungles ir kalnus. Jis gaudė žvėris beveik visose pasaulio šalyse.

1874 m. jis nutarė eksponuoti samojiečius ir samius kaip „visiškai natūralius“ žmones kartu su jų palapinėmis, ginklais ir kita manta, kartu su šiaurinių elnių grupe.[7][8]

1875 m. K. Hagenbekas ėmė savo žvėris eksponuoti didžiausiuose Europos miestuose ir JAV.

1876 m. jis pasiuntė savo partnerį į Egipto Sudaną pargabenti tų kraštų laukinių žvėrių ir nubų. Nubijos ekspozicija Europoje buvo labai sėkminga, ji buvo rodoma Paryžiuje, Londone ir Berlyne. Jis taip pat siuntė agentą į Labradorą parvežti eskimųHoupdeilo (angl. Hopedale), kurie buvo demonstruojami Hamburgo zoologijos sode.[7] Hagenbeko idėja demonstruoti žmones, laikomus „kilniaisiais laukiniais“, taip, kaip jie natūraliai gyveno, manoma, įkvėpė Žofrua de Sen-Ilerą (Albert Geoffroy Saint-Hilaire) įkurti panašią „žmonių zoologijos sodo“ ekspoziciją Jardin d'acclimatation (Paryžius). 1877 m. Saint-Hilaire organizavo dvi „etnologines parodas“, kuriose publikai rodė nubus ir inuitus, kurių dėka lankytojų skaičius zoologijos sode padvigubėjo.[7]

Hagenbekas taip pat dresavo žvėris naudoti cirkuose. Jo žvėrys buvo rodyti cirkuose 1893 m. Pasaulinėje Kolumbo parodoje (angl. World's Columbian Exposition) Čikagoje ir 1904 m. Luizianos pirkimų parodoje (angl. Louisiana Purchase Exposition) Sent Luise. Hagenbeko cirkas buvo vienas populiariausių atrakcionų. Jo kolekcijoje buvo didžiųjų žvėrių ir roplių. Daugelis gyvūnų buvo dresuoti rodyti triukus. 1900 m. jis sukryžmino liūtę su bengaliniu tigru, o hibridą pardavė portugalų zoologui Bisiano Mazinho už 2 milijonus dolerių. Dresuoti Hagenbeko žvėrys iki 1914 m. vaidino pasilinksminimų parkuose Niujorko Coney Island rajone.

Tačiau Hagenbekas svajojo apie nuolatinę ekspoziciją, kur gyvūnai galės gyventi aplinkoje, kuo panašesnėje į jų natūralias buveines. Nors Hamburge jau buvo zoologijos sodas (vok. Zoologischer Garten zu Hamburg), Hagenbekas 1907 m. Štelingene prie Hamburgo atidarė savo garsųjį zoologijos sodą Tierpark Hagenbeck.

1909–1910 m. jis prižiūrėjo Giardino Zoologico statybas Romoje. Šiandien jo idėjomis seka didžiuma zoologijos sodų.

1905 m. Hagenbekas panaudojo savo patirtį organizuoti tūkstančio kupranugarių sugavimą Vokietijos imperijai, kad ši galėtų juos panaudoti savo Afrikos kolonijose.

K. Hagenbekas savo nuotykius bei patirtį gaudant ir dresuojant žvėris aprašė knygoje „Von Tieren und Menschen“ ('Žvėrys ir žmonės'), išleistoje 1908 m.[9]

Karlas Hagenbekas mirė 1913 m. balandžio 14 d. Hamburge.[1]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 "Carl Hagenbeck. Famous Animal Dealer and Exhibitor Dies in Hamburg.", New York Times, April 14, 1913. Nuoroda tikrinta 2008-07-22. “Carl Hagenbeck, the animal collector and senior partner of the ... menagerie and park at Stellingen, near Hamburg died to-day.”
  2. "Hagenbeck Tierpark und Tropen-Aquarium." Zoo and Aquarium Visitor. Nuoroda tikrinta 2008-07-22.
  3. Carl Hagenbeck pastatė tai, apie ką kiti nedrįso ir pasvajoti. 1907 m. Hamburge jis atidarė pirmą pasaulyje zoologijos sodą be grotų. Dar XIX a. pabaigoje šis prekybininko žuvimis sūnus turėjo idėją žvėris rodyti ne narvuose, bet atviruose aptvaruose. Jo ateities zoologijos sode laukinius žvėris nuo žiūrovų skiria nematomi grioviai. Karlas Hagenbekas 1896 m. šią idėją užpatentavo. Devyniais metais vėliau jo idėja buvo įgyvendinta Štelingeno zoologijos sode Hamburge. Revoliucinė atvirų aptvarų ir panoramų idėja susilaukė profesionalų pašaipų, tačiau patraukė visuomenės dėmesį. Hagenbeko zoologijos sodas, teigiama, paruošė kelią šiandieniniams laukinių gyvūnų nuotykių parkams.
  4. „Managing Love and Death at the Zoo: The Biopolitics of Endangered Species Preservation“, Australian Humanities Review, Issue 50, May 2011
  5. 5,0 5,1 46;Nigel Rothfels, Savages and Beasts: The Birth of the Modern Zoo. (Baltimore: The Johns Hopkins University Press, 2002)
  6. Chisholm, Hugh, ed. (1911). „Hagenbeck, Carl“. Encyclopædia Britannica (11th ed.). Cambridge University Press
  7. 7,0 7,1 7,2 Human Zoos, by Nicolas Bancel, Pascal Blanchard and Sandrine Lemaire, in Le Monde diplomatique, August 2000 French
  8. Savages and Beasts – The Birth of the Modern Zoo, Nigel Rothfels, Johns Hopkins University Press
  9. Von Tieren und Menschen. Erlebnisse und Erfahrungen. 1908