Bukanierius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bukanieriai puola galeoną (Howard Pyle paveikslas, 1905 m.)

Bukanieriai (pranc. boucanier, angl. buccaneer) – piratai, XVII a. puldinėję Ispanijos laivus Karibų jūros regione. Bukanieriai plaukiodavo didelėmis komandomis, puldinėjo ir plėšė ne tik laivus, bet ir Karibų jūros pakrančių miestus.

Terminas „bukanierius“ kilęs iš Karibų jūros regiono aravakų kalbos žodžio buccan, kuriuo apibūdinamas medinis rėmas mėsai rūkyti. Iš jo kilo prancūzų kalbos žodis boucane, o šį įrenginį naudodavusius Espanjolos salos (dab. Haitis ir Dominikos Respublika) medžiotojus imta vadinti boucanier[1].

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Maždaug 1630 m. iš Espanjolos išvaryti prancūzai pabėgo į gretimą Tortugos salą. Ispanai mėgino juos išvyti ir iš Tortugos, bet bukanieriai, susivieniję su kitais prancūzais, olandais ir anglais, ėmė puldinėti ispanų laivus, plaukiančius pro Priešvėjinį sąsiaurį. Ilgainiui jų galia taip išaugo, kad šie piratai pasiekdavo net ispaniškosios Amerikos krantus ir plėšdavo pakrančių miestus.

Europos didvalstybių akimis, bukanieriavimas buvo nebrangus būdas alinti šalis konkurentes, ypač Ispaniją, todėl Britų imperijos, Prancūzijos ir Nyderlandų vyriausybės suteikdavo bukanieriams kaperių licencijas mainais į dalį jų pelno. Jamaikos gubernatorius Thomas Modyford netgi pasiūlė bukanieriams teisę bazuoti laivus Port Rojalyje, todėl netrukus uostamiestis tapo labiausiai klestinčiu visame Karibų jūros regione. Kartais bukanieriams vadovauti būdavo paskiriami Britanijos Karališkojo karo laivyno karininkai. Nors daugelis bukanierių laikė save kaperiais, jie plėšikavo nepriklausomai nuo to, ar šalys tuo metu kariaudavo, ar ne, o licencijas turėję bukanieriai dažnai nepaisydavo jose nustatytų sąlygų. Anglija ir Prancūzija neretai pro pirštus žiūrėdavo į bukanierių veiklą, jei ji kenkdavo Ispanijai, o Ispanija visus bukanierius laikė piratais ir sulaikytuosius teisdavo mirties bausme, nepriklausomai nuo to, ar jie turėdavo kitų šalių išduotas licencijas verstis kaperių veikla.

XVII a. pab., mažėjant Ispanijos galiai, bukanieriavimas ėmė trikdyti Prancūzijos ir Anglijos prekybą su ispaniškąja Amerika. Bukanieriai, anksčiau laikyti gynybos prieš Ispaniją priemone, dabar ėmė virsti grėsme prekybai ir kolonijų valdžia ėmė jiems priešintis. Tuo pat metu Europos vyriausybės pradėjo pamažu atsisakyti nuolatinio karo politikos. Bukanierius buvo sunku suvaldyti ir jie nuolat keldavo grėsmę įtraukti kolonijas į nepageidaujamus karus. Ilgainiui daugelis bukanierių perėjo prie teisėtos veiklos arba prisijungė prie kitų piratų, ieškodavusių grobio Indijos vandenyne, rytinėje Šiaurės Amerikos pakrantėje, Vakarų Afrikoje ir Karibų jūros regione.

Karyba[taisyti | redaguoti kodą]

Pradžioje bukanieriai slapta, dažnai naktimis, užpuldavo ispanų galeonus mažais laiveliais ir patekdavo ant denio dar nespėjus paskelbti pavojaus. Šauliai stengdavosi pirmiausia pašalinti vairininką ir karininkus. Bukanieriai garsėjo savo žiaurumu, ir ilgainiui daugelis aukų tiesiog pasiduodavo, tikėdamiesi išsaugoti gyvybes[2].

Puldami pakrančių miestus, bukanieriai neplaukdavo tiesiai į uostą ir nebombarduodavo įtvirtinimų, kaip buvo įprasta karo laivyno atveju, o slapta išsilaipindavo atokiau nuo miesto, nužygiuodavo iki tikslo ir puldavo iš sausumos pusės, kur įtvirtinimai paprastai būdavo menkesni. Dažniausiai tokie antpuoliai būdavo grindžiami netikėtumu ir sparta[3].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Krzysztof Wilczynski, A Buccaneer, Martime Pirate History Website (Tikrinta 2013-01-22)
  2. Cindy Vallar, The Buccaneers, Pirates & Privateers: The History of Maritime Piracy (Tikrinta 2013-01-22)
  3. Cindy Vallar, The Buccaneers, Pirates & Privateers: The History of Maritime Piracy (Tikrinta 2013-01-22)

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]