Antanas Karosas
Antanas Karosas (1856 m. vasario 7 d. Vėjeliškiai, Anykščių valsčius – 1947 m. liepos 6 d. Marijampolė) – Lietuvos vyskupas.
[taisyti] Biografija
1875–1879 m. mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, 1879–1883 m. – Dvasinėje katalikų akademijoje Sankt Peterburge. 1883 m. įšventintas kunigu.
Nuo 1884 m. Žemaičių kunigų seminarijoje dėstė homiletiką ir lietuvių kalbą, 1900–1907 m. seminarijos rektorius. Nuo 1885 m. Žemaičių vyskupo sekretorius, diplomatiškai tvarkė reikalus su caro valdžios atstovais, lenkų ir lietuvių nacionalinius santykius. 1896 m. Žemaičių katedros kapitulos kanauninkas. 1906–1910 m. Žitomyro vyskupo padėjėjas. 1910–1920 m. Seinų vyskupas. 1920 m. iš Lenkijai atitekusių Seinų išsiųstas į Lietuvą. 1926 m. paskirtas naujai įkurtos Vilkaviškio vyskupijos vyskupu. Čia įrengė kuriją, pertvarkė katedrą, naujai organizavo pastoracinį darbą, 1930 m. pastatydino Vilkaviškio kunigų seminariją. 1933 m. Apaštalų sosto asistentas, Romos grafas. 1934 su M. Reiniu surengė Vilkaviškio vyskupijos sinodą ir pirmąjį vyskupijos Eucharistinį kongresą. Padidino Vilkaviškio vyskupijos parapijų skaičių nuo 61 iki 94. Kilus Katalikų bažnyčios ir tautininkų konfliktui, laikėsi nuosaikios pozicijos, teigė, kad konfliktai turi būti sprendžiami derybų keliu. 1940 m. sovietinei okupacinei valdžiai konfiskavus vyskupijos rūmus apsigyveno Vilkaviškio klebonijoje, čia išgyveno iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. 1944 m. iš Vilkaviškio persikėlė į Šunskus, 1946 m. – į Marijampolę. Atsisakė skelbti sovietinės valdžios kreipimąsi, raginantį partizanus išeiti iš pogrindžio.[1]
[taisyti] Šaltiniai
- ↑ Algimantas Kajackas. Antanas Karosas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, 481 psl.
