Ana Achmatova

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Ana Achmatova
Anna Achmatowa 1950.jpg
Ana Achmatova 1950 metais
Gimė: 1889 m. birželio 11 d.
Odesa, Rusijos imperija
Mirė: 1966 m. kovo 5 d. (76 metai)
Domodedovas, Maskvos sritis
Veikla: rusų poetė, rašytoja
Commons-logo.svg Vikiteka: Ana AchmatovaVikiteka

Ana Achmatova (tikr. Ana Andrejevna Gorenko, 1889 m. birželio 11 arba 23 d., Odesa, Rusijos imperija1966 m. kovo 5 d., Domodedovas, Maskvos sritis, RTFSR) – rusų poetė, rašytoja, literatūrologė, literatūros kritikė, vertėja.

Be meninės kūrybos, Achmatova žinoma dėl savo tragiškos lemties. Nors ji pati ir nebuvo įkalinta arba ištremta, tačiau represijas patyrė du jai artimi žmonės (jos vyras 19101918 m., N. S. Gumiliov sušaudytas 1921 m., N. N. Punin, jos gyvenimo draugas 1930 m. tris kartus buvo areštuotas ir žuvo lageryje 1953 m.), o vienintelis sūnus L. N. Gumiliov buvo įkalintas 19301940 m., ir 19401950 m. daugiau nei 10 metų). „Tautos priešų“ žmonos ir motinos patirtis atsispindi viename iš žymiausių Achmatovos kūrinių – poemoje „Rekviem“.

Pripažinta tėvyninės poezijos klasikė dar 1920 m., Achmatova buvo tildoma, genama ir cenzūruojama (įskaitant 1946 m. „personalinį“ TSKP CK potvarkį, kuris nebuvo atšauktas, kol ji buvo gyva), daugelis jos kūrinių taip ir nebuvo publikuoti ne tik jai esant gyvai, bet ir daugiau kaip du dešimtmečius po jos mirties. Tačiau jos vardą iki pat gyvenimo pabaigos supo plačių jos poezijos gerbėjų šlovės ratas tiek Rusijoje, tiek emigracijoje.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė Odesos rajone – Bolšoj Fontan, atsargos laivyno inžinieriaus – mechaniko šeimoje. 1890 m. šeima persikėlė į Carskoje Selo. Pirmasis eilėraštis publikuotas 1911 m. Jaunystėje prijautė akmeistams (rinkiniai „Vakaras“, 1912, „Rožinis“, 1914). Būdingais Achmatovos kūrybos bruožais galima pavadinti ištikimybę moraliniams būties pagrindams, subtilų jausmo psichologijos supratimą, XX a. visuotinių tragedijų įsisąmoninimą, susietą su asmeniniais išgyvenimais, trauką klasikiniam poetinės kalbos stiliui.

Autobiografinė poema „Rekviem“ (19351940; publikuota 1987 m.) – vienas iš pirmųjų poezijos kūrinių, dedikuotų 1930-tų metų represijų aukoms.

„Poemoje be herojaus“ (19401965 m., pilnai publikuota 1976 m.) – Achmatova stengėsi atkurti rusų literatūros „sidabro amžiaus“ epochą. Be poezijos kūrinių, Achmatovos plunksnai priklauso straipsniai apie A. S. Puškino kūrybą, prisiminimai apie amžininkus.

Mirė Domodedove, palaidota Komarove, šalia Sankt-Peterburgo. Pradedant nuo 1922 m., Anos Achmatovos knygos buvo griežtai cenzūruojamos. Visų jos eilėraščių rinkinių, išleistų nuo 1922 m. iki 1966 m., negalima vadinti absoliučiai autoriniais.

Pirmasis pakankamai pilnas ir moksliškai pakomentuotas pomirtinis leidinys: Ana Achmatova. Eilėraščiai ir poemos. L., 1976. Akademiko V. M. Žirmunskij redakcija. Poeto bibliotekos Didžioji serija.

Gyvenimas ir kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Anos Achmatovos kapas
  • 19001905 m. – studijos Carskoje Selo gimnazijoje
  • 19061907 m. – studijos Kijevo Funduklej gimnazijoje
  • 19081910 m. – studijos Kijevo aukštuosiuose moterų kursuose bei Rajevo aukštuosiuose istoriniuose – literatūriniuose kursuose Peterburge.

Pirmą eilėraštį parašė 11 metų. Tėvas uždraudė pasirašinėti eilėraščius pavarde Gorenko, todėl ji pasiėmė mergautinę pavardę pagal prosenelės moterų liniją– Praskovjos Fedosejevnos Achmatovos (po santuokos – Motovilova), kuri mirė 1837 m. Pagal tėvą Praskovja Fedosejevna yra kilusi iš senovinės dvarininkų Achmatovų šeimos (žinomų nuo XVI a.), pagal motiną – iš senovinės kunigaikščių Čagadajevų totorių giminės, surusėjusios XVII a.

  • 1910 m. – balandį ištekėjo už N. Gumiliovo.
  • 19101912 m. dukart apsilankė Paryžiuje, keliavo po Italiją. Įspūdžiai iš šios kelionės, pažinties Paryžiuje su Amedeju Modiljaniu, be abejo, turėjo didžiulę įtaką poetės kūrybai.
  • 1911 m. – pirmosios publikacijos „Anos Achmatovos“ vardu (anksčiau, 1908 m., „Anos G.“ vardu Gumiliovas išleido Paryžiuje vieną jos eilėraštį jo leistame žurnale „Sirius“).
  • 1912 m. – spalį gimė sūnus – Lev Nikolajevič Gumiliov
  • 1912 m. – kovą išėjo pirmoji knyga, rinkinys „Vakaras“, leidinyje „Poetų cechai“, 300 egz. tiražu.
  • 1914 m. – pavasarį pirmą kartą išleidžiamas „Rožinis“ leidykloje „Giperborej“, 1000 egz. tiražu, kas buvo labai nemažai tais laikais. Iki 1923 m. buvo išleisti dar 8 pakartotini leidimai.
  • 1917 m. – trečioji knyga „Baltasis būrys“, 2000 egz. tiražu, leidykloje „Giperborej“
  • 1918 m. – išsituokė su Gumiliovu, rugpjūtį.
  • 1918 m. – ištekėjo už mokslininko – asirologo, poeto V. K. Šileiko.
  • 1921 m. – balandį, leidykloje „Petropolis“ išeina leidinys „Trauklapis“ 1000 egz. tiražu.
  • 1921 m. – naktį iš rugpjūčio 3 d. į 4 areštuotas, o vėliau, po trijų savaičių sušaudytas Nikolaj Gumiliov.
  • 1921 m. – spalį išleista penktoji knyga „Anno Domini MCMXXI“ (lot. „1921 m. nuo Kristaus gimimo“) leidykloje „Petropolis“.
  • 1922 m. – išsiskiria su V. K. Šileiko ir pradeda gyventi kartu su menotyrininku N. N. Puninu.
  • 1926 m. – oficialiai išsituokė su V. K. Šileiko.
  • 1935 m. – areštuoti, o už savaitės išlaisvinti N. N. Punin ir L. N. Gumiliov.
  • 1938 m. – areštuotas ir nuteistas 5 metams pataisos darbams lageriuose sūnus – L. N. Gumiliov.

Nuo 1932 m. iki 1934 m. praktiškai nespausdinama. Pagal L. K. Čukovskaja parodymus („Užrašai apie Aną Achmatovą“) daugelis tų metų eilėraščių buvo prarasta persikeliant ir evakuacijos metu. Pati Achmatova užraše „Trumpai apie save“ 1965 m. rašė apie tai taip: „Nuo 20-tų metų vidurio mano naujų eilėraščių beveik nespausdino, o senų – neperspausdindavo“.

  • 19351940 m. parašė poemą ‚Rekviem“
  • 1938 m. – išsiskiria su N. N. Puninu
  • 1940 m. – naujas, šeštasis rinkinys „Iš šešių knygų“
Ana Achmatova, A. Modiljanio piešinys, 1911 m.
  • 1941 m. – karą sutiko Leningrade. Vėliau, paliepus gydytojams, buvo evakuota iš pradžių į Maskvą, o vėliau į Čistopolį, o iš ten per Kazanę į Taškentą. Taškente išeina Anos Achmatovos eilėraščių rinkinys.
  • 1943 m. – pasibaigė Levo Gumiliovo bausmės atlikimo terminas Norilsko lageryje. Prasidėjo jo ištrėmimas į Užpoliarę. 1944 m. pabaigoje jis išeina savanoriu į frontą, pasiekė Berlyną, po karo grįžo į Leningradą ir apgynė disertaciją.
  • 1945 m. – gegužės 15 d. Achmatova grįžta iš evakuacijos į Maskvą.
  • 1946 m. – Išėjo CK potvarkis „Apie žurnalus „Žvaigždė“ ir „Leningradas“, kur šiurkščiai kritikuojama Anos Achmatovos ir Michailo Zoščenko kūryba. Abu buvo išbraukti iš Tarybinių Rašytojų Sąjungos.
  • 1949 m. – rugpjūčio 26 d. areštuotas N. N. Punin. Lapkričio 6 d. areštuotas L. N. Gumiliov. Nuosprendis – 10 metų lageriuose (PDL: pataisos darbų lageris).

Visais sūnaus arešto metais Ana Achmatova stengėsi jį išlaisvinti. Nuo 1935 m. iki Levo Nikolajevčiaus galutinio išlaisvinimo poetė yra laba atsargi, pasisakydama viešai. Jos bandymas (nesėkmingas) pademonstruoti lojalumą režimui buvo eilėraščių ciklo „Šlovė Taikai“ publikacija (1950). Toliau Achmatova visada išbraukdavo šį ciklą ir visų savo rinkinių.

  • 1951 m. – sausio 19 d. A. A. Fadejevo siūlymu grąžintą į Tarybinių Rašytojų Sąjungą.
  • 1953 m. – rugpjūtį Abezės lageryje (Komi ATSR) mirė N. N. Punin.
  • 1956 m. – grįžta iš įkalinimo po XX suvažiavimo reabilituotas L. N. Gumiliov, klaidingai manęs, kad motina nepakankamai stengėsi dėl jo išlaisvinimo; nuo šio momento jų tarpusavio santykiai buvo įtempti.
  • 1962 m. – Ana Andrejevna nominuota Nobelio premijai literatūroje.
  • 1964 m. – Italijoje gavo „Etna-Taormina“ premiją.
  • 1965 m. – Oksfordo universiteto garbės daktaro diplomas
  • 1965 m. – išleistas rinkinys „Laiko tėkmė“
  • 1966 m. kovo 5 d. – mirė Domodedovo (Pamaskvys) sanatorijoje gydytojų ir med. seselių akivaizdoje, atėjusių į palatą jos apžiūrėti ir padaryti kardiogramą.
  • 1966 m. kovo 7 d. – 22:00 val. per Visasąjunginį radiją perduodamas pranešimas apie pripažintos poetės Anos Achmatovos mirtį. Palaidota Komarove, prie Leningrado.

Adresai Sankt-Peterburge, Petrograde, Leningrade[taisyti | redaguoti kodą]

  • 19141917 m. – Tučkova krantinė, 20, b. 29;
  • 19171918 m. – Viačeslavo ir Valerijos Sreznevskių butas – Botkinskaja g. 9;
  • 19191920 m. – Chalturino g. 5;
  • 1921 m. pavasaris – Naryškinos J. N. sodyba – Sergijevskaja g. 7, butas 12;
  • 1921 m. – sanatorija – Detskoje Selo, Kolpinskaja g. 1;
  • 19221923 m. – svečių namai – Kazanskaja g. 4;
  • 1924 m. vasara – ruduo – Fontanka upės krantinė, 2;
  • 1924 m. ruduo – 1952 m. 02 – D. N. Šeremetjevo rūmų kiemo fligelis (N. N. Punino butas) – Fontanka upės krantinė, 34-44;
  • 19521961 m. – svečių namai – Krasnaja Konica g., 4-3;
  • 19611966 m. – Komarovas, Osipenko gatvė 5

Paminklai, muziejai[taisyti | redaguoti kodą]

Paminklas Anai Achmatovai

Peterburge yra Achmatovos paminklų – Valstybinio universiteto filologijos fakulteto kiemelyje bei sode priešais mokyklą Vostanija gatvėje.

2006 m. kovo 5 d., Anos Andrejevnos mirties keturiasdešimtoms metinėms atminti Sankt-Peterburge, sode šalie Fontanyj namo, buvo atidarytas trečiasis Anos Achmatovos paminklas, sukurtas Peterburgo skulptoriaus Viačeslavo Buchajevo (pats paminklas – Nikolajaus Nagorskio dovana).

Fontanyj name, kur yra poetės literatūros – memorialinis muziejus, ji pragyveno 30 metų, o sodą prie namo vadino „magišku“. Jos žodžiais „čia ateina Peterburgo istorijos šešėliai“.

2006 m. gruodį Sankt-Peterburge atidengė paminklą Anai Achmatovai, kuris yra kitoje Nevos pusėje nuo tardymo izoliatoriaus „Kresty“, kur ji ir pavedė jį pastatyti savo paskutine valia. 1997 m. buvo planuota padaryti šioje vietoje Achmatovos skverą, tačiau planams nebuvo lemta išsipildyti.

Knygos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Ana Achmatova. Vakaras. 1912 m.
  • Ana Achmatova. Ražančius. 1914 m.
  • Ana Achmatova. Baltasis pulkas. 1917 m.
  • Ana Achmatova. Gyslotis. 1921 m.
  • Ana Achmatova. Iš šešių knygų. 1940 m.
  • Ana Achmatova. Rinktinė. Eilės. Taškentas. 1943 m.
  • Ana Achmatova. Eilėraščiai. 1958 m.
  • Ana Achmatova. Eilėraščiai. 19091960. 1961 m.
  • Ana Achmatova. Laiko tėkmė. 1965 m.
  • Ana Achmatova. Rinktinė. 1974 m.
  • Ana Achmatova. Eilėraščiai ir poemos. 1976 m.
  • Ana Achmatova. Eilės ir proza. 1977 m.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]