Amerikos indėnų karai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Amerikos indėnų karai

1899 m. chromolitografija, kurioje vaizduojami JAV kavalerijos persekiojami Amerikos indėnai
Data 1609–1890
Vieta JAV, įskaitant Aliaską, Kanadą ir Meksiką
Rezultatas * Spartus indėnų skaičiaus mažėjimas
Priešininkai
Amerikos indėnai:
Amerikos indėnai, tarp kurių šios gentys: čerokiai, muskogai,
lakotai, majamiai, šoniai, seminolai, vampanagai, Šiaurės vakarų konfederacija ir Tekumso konfederacija
komančai
Aliaskos čiabuviai
kolonistai, vicekaralystė ir europiečiai:
Britų imperija:
Anglija Anglija
Jungtinė Karalystė Didžiosios Britanijos karalystė
Jungtinė Karalystė Britų Amerika
Jungtinė Karalystė Jungtinė Karalystė
Jungtinė Karalystė Britų Šiaurės Amerika
Kanados vėliava Dominion of Canada
Pirmoji Prancūzijos imperija:
Prancūzijos karalystė
Naujoji Prancūzija
Ispanijos imperija:
Ispanijos karalystė
Indijų taryba
Naujosios Ispanijos vicekaralystė
LiuksemburgasNyderlandų kolonijinė imperija:
Liuksemburgas Naujieji Nyderlandai
Rusijos imperija Rusijos imperija
Rusijos Amerika
Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos
Meksikos vėliava Meksika
Teksaso Respublikos vėliava Teksaso Respublika
Šablonas:Country data Confederate States of America

Amerikos indėnų karai – daugybė mūšių, kuriuose prieš įvairias Amerikos indėnų gentis iš pradžių kovojo Europos vyriausybės ir Šiaurės Amerikos kolonistai, vėliau – JAV vyriausybė ir amerikiečių naujakuriai. Šie konfliktai JAV kilo dar steigiant pirmąsias kolonijines gyvenvietes XVII a. ir tęsėsi iki XIX amžiaus pab. Karai kildavo dėl įvairiausių veiksnių, iš kurių labiausiai paplitęs buvo naujakurių ir vyriausybių noras valdyti indėnų gentims priklausančias žemes. Europos valstybės ir jų kolonijos taip pat pasinaudodavo sąjungininkų indėnų gentimis, kad padėtų joms kariauti prieš viena kitos kolonijines gyvenvietes. Po Amerikos revoliucijos daugelis konfliktų tapo vietiniais tam tikrose valstijose ar regionuose ir dažnai buvo susiję su ginčais dėl žemės naudojimo, kai kuriuose buvo reikšmingas smurtinio keršto motyvas.

Po 1780 m. naujakuriams keliantis į vakarus visose JAV, ginkluoti konfliktai tarp naujakurių ir įvairių indėnų genčių darėsi vis didesni mastu, trukme ir intensyvumu. Kulminacija įvyko 1812 m. kare, kai pagrindinės indėnų koalicijos JAV vidurio vakaruose ir JAV pietuose kovojo prieš JAV ir pralaimėjo. Konfliktai su naujakuriais tapo retesni ir dažniausiai buvo sprendžiami federalinės vyriausybės ir konkrečių genčių sutartimis, kuriose iš genčių dažnai reikalauta parduoti arba atiduoti žemę JAV. Šių sutarčių dažnai nesilaikydavo JAV vyriausybė. 1830 m. Indėnų iškeldinimo aktas įgaliojo JAV vyriausybę priversti indėnų gentis persikelti iš Misisipės upės rytų į vakarus prie Amerikos sienos, ypač į Indėnų teritoriją, tapusia Oklahomos valstija.[1] Kai naujakurių teritorijos išsiplėtė iki Didžiųjų lygumų ir Vakarų JAV, tų regionų klajoklinės ir pusiau klajoklinės indėnų gentys buvo priverstos persikelti į rezervatus.

Indėnų gentys ir jų koalicijos dažnai laimėdavo mūšius prieš naujakurius ir svetimą kariuomenę, tačiau negalėjo prilygti kolonistų skaičiui. Taip pat riboti ištekliai neleido pasiekti daugiau nei laikinų pergalių ir nuolaidų iš JAV ir kitų šalių, kolonizavusių indėnų žemes dabartinių JAV teritorijoje. Nors 1800 m. Amerikos indėnų populiacija siekė 600 000, 1890 m., baigiantis karams, skaičius sumažėjo iki 250 000.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Indian Removal Act“. Library of Congress. Nuoroda tikrinta 2022-11-10.
  2. Thornton, Russell (1990). American Indian Holocaust and Survival: A Population History Since 1492. University of Oklahoma Press. p. 43. ISBN 0-8061-2220-X.