Šienpjoviai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Opiliones
(Phalangium opilio)
(Phalangium opilio)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Nariuotakojai
(Wikispecies-logo.svg Arthropoda)
Klasė: Voragyviai
(Wikispecies-logo.svg Arachnida)
Būrys: Šienpjoviai
(Wikispecies-logo.svg Opiliones)

Šienpjoviai (lot. Opiliones, Phalangida) – bestuburių gyvūnų būrys, priklausantis voragyvių klasei.

2005 m. buvo žinoma apie 6300 jų rūšių, kurias galima suskirstyti į keturis pobūrius:

  • Cyphophthalmi
  • Eupnoi
  • Dyspnoi
  • Laniatores

Sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Padidintas šienpjovio vaizdas, rodantis beveik suaugusią galvakrūtinę su pilveliu, kas yra pagrindinis skirtumas nuo vorų

Šienpjoviai primena vorus, tačiau jų pilvelis yra segmentuotas ir artimai suaugęs su galvakrūtine, todėl jų forma primena ovalą. Kūnas nedidelis, 1-22 mm ilgio, kietas. Pilvelis sudarytas iš 9-10 tvirtai suaugusių narelių. Turi keturias poras kojų, kurios, palyginus su jų kūnu, išsiskiria savo ilgiu; jis gali siekti 16 cm. Galuose dažniausiai būna nagučiai, kartais netgi dvigubi. Taip pat turi vieną porą 3-narių, paprastai smulkių chelicerų, nors Ischyropsalidae šeimos jie ilgesni už kūną, ir 1 porą 5-6 narių trumpų pedipalpų. Dvi paprastos akys, išsidėsčiusios ant kauburėlio, tačiau kai kurie urviniai šienpjoviai akių neturi.

Ilgos kojos lengvai nulūžta ir lieka trūkčioti dar apie minutę (nors kai kurių rūšių apie valandą), taip atitraukiant priešo dėmesį nuo aukos ir leidžia jai pabėgti.

Šienpjoviai yra skirtalyčiai, kiaušinius deda į gerai apsaugotas vietas. Dauginimosi organai išdėstyti pedipalpuose ir kojose. Judėdamas dažniausiai paviršių užčiuopia ilgiausia antra kojų pora. Regėjimas blogai išvystytas. Reakcija į įvairius dirgiklius būna mažiau jautri nei daugumos kitų voragyvių ir atsakymas į juos paprastai būna ne bėgimas, o sustingimas vietoje. Kvėpavimo organai – trachėjos, kurios 1–2-am segmente atsiveria vėduokliniais (trachėjiniais) kvėptukais (stigmomis), panašiais į vabzdžių. Nervų sistema apgaubia stemplę ganglijišku žiedu ir neturi suskirstymo į smegenis ir galvakrūtinės mazgą.

Šienpjoviai neturi nei nuodų, nei voratinklinių liaukų, todėl jie visiškai nepavojingi žmonėms. Tačiau jie turi vieną porą kvapiųjų liaukų, išskiriančių specifinio kvapo skystųjų medžiagų. Dėl aštraus kvapo jų beveik niekas nevalgo.

Elgesys[taisyti | redaguoti kodą]

Parazituojančios erkės ant šienpjovio kūno

Šienpjoviai yra paplitę beveik visame pasaulyje ir sutinkami įvairiose vietose – nuo miškų ir pievų iki dykumų. Kai kurie kalnuose pakyla iki amžino įšalo zonų. Ypač daug jų galima rasti lapuočių ir mišriuose miškuose, dažni ir miestuose.

Dauguma šienpjovių – naktiniai plėšrūnai, dieną juos galima aptikti sustingusius su išskėstomis kojomis. Mitybos tipu jie skiriasi nuo daugumos voragyvių: jie praryja ne tik skystas aukos kūno dalis, bet ir kietas daleles, kurias išrauna cheliceromis ir atneša iki burnos. Tada maistas susmulkinamas pedipalų ir priekinių kojų ataugomis, kurios pas daugelį šienpjovių veikia kaip žandikauliai. Šienpjoviai yra plėšrūnai arba visaėdžiai. Minta smulkiais vabzdžiais ir kitais nariuotakojais, gausiausia Phalangiidae šeima taip pat vartoja ir augalus, grybus ir išmatas. Ischyropsalidae šeima specializuojasi kaip sausumos sraigių ir šliužų vartotojas.

Dažnai ant šienpjovių kūno, daugiausia kojų, galima pamatyt raudonus taškelius. Tai išoriniai parazitaierkės Allothrombium fuliginosum lervos.

Dauginimasis ir gyvenimo ciklas[taisyti | redaguoti kodą]

Biologinis šienpjovių dauginimasis labiau primena vabzdžius negu kitus voragyvius. Apvaisinimas vidinis, patinas savo kopuliacijos organą įveda į patelės vulvą. Nepastebėta, kad jie atlikinėtų ritualinius šokius, tačiau patinai neretai susipeša dėl patelės. Apvaisinta patelė su ilgu kiaušintakiu deda kiaušinius į dirvą. Vienoje dėtuvėje būna nuo kelių dešimčių iki šimto kiaušinių. Iš viso patelė gali padėti iki 600 kiaušinių.

Išsiperėję šienpjoviai panašūs į suaugusius. Beaugdami 5-7 kartus išsineria, po to tampa lytiškai subrendę.

Dauguma šienpjovių gyvena apie metus: atsiranda vasarą, dauginasi liepą-rugpjūtį, o žiemoja jauni individai ir kiaušiniai. Kai kurios rūšys suspėja per sezoną pagimdyti dvi kartas, o žiemoja rudeninė karta. Užfiksuoti atvejai, kai atsirasdavo mažų šienpjovių žiemos atšilimo metu. Maksimalus gyvenimo ilgis – 2 metai.

Panašumas į vabzdžius[taisyti | redaguoti kodą]

Šienpjoviai savo pavyzdžiu atspindi paralelinę evoliuciją. Prisitaikymas prie gyvenimo sąlygų sausumoje daugiau negu kitų voragyvių primena vabzdžius. Jų kūnas kompaktiškas, tankus, dažnai turi kietą, šarvuotą paviršiaus dangą, apsaugančią nuo drėgmės praradimo ir mechaninių pažeidimų, taip pat išvystytas trachėjinis kvėpavimas. Su vabzdžiais juos sieja ir vidinio apvaisinimo ypatumai, kiaušinių dėjimas ilgu kiaušintakiu į substrato gilumą, visaėdiškumas ir kieto maisto kramtymas.

Nykstantys šienpjoviai[taisyti | redaguoti kodą]

Laikoma, kad kai kurie urviniai šienpjoviai yra pavojuje, jei jų urvai yra netoli miesto, kur užteršta aplinka ir žemdirbystė gali pakeisti jų olos arealą. Kitoms rūšims kelia pavojų invazinės rūšys.

Visos urvinės rūšys yra laikomos pavojuje Brazilijoje. Keturios šienpjovių rūšys įrašytos į „Nacionalinį nykstančių rūšių sąrašą“, visos jos gyvena urvuose. Giupponia chagasi (Pérez & Kury, 2002), Iandumoema uai (Pinto-da-Rocha, 1996), Pachylospeleus strinatii (Šilhavý, 1974) ir Spaeleoleptes spaeleus (H. Soares, 1966).

Keletas šienpjovių rūšių gali būti pažeidžiamos ar netgi nykstančios Argentinoje. Tarp jų Achyloidellus fulvigranulatus (Mello-Leitão, 1930), kuri gyvena tik Cerro Uritorco viršūnėje, ir Pachyloides borellii (Roewer, 1925), gyvenančios labai žmonių sunaikintuose drėgnuosiuose Argentinos miškuose. Dėl žmonių veiklos pavojuje yra ir urvinė Picunchenops spelaeus (Maury, 1988) rūšis. Nė viena rūšis nėra įrašyta į jokią Argentinos Raudonąją knygą, dėl to nesulaukia jokios apsaugos.

Maiorerus randoi (Rambla, 1993) buvo rasta tik vienoje Kanarų salų oloje. Ji Ispanijos vyriausybės įtraukta į „Catálogo Nacional de especies amenazadas“ (Nacionalinis nykstančių rūšių katalogas).

Texella reddelli (Goodnight & Goodnight, 1967) ir Texella reyesi (Ubick & Briggs, 1992) yra įrašyti į rūšių, esančių pavojuje, sąrašą JAV. Jie abu gyvena olose centriniame Teksase. Dar yra nemažai kandidatų ten papulti.

Klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Pobūris Cyphophthalmi
    • Šeima Sironidae
    • Šeima Stylocellidae

Į jį įeina patys primityviausi individai, kurių šaknys prasideda dar karbono periode. Jie maži, 2-3 mm ilgio, su pailgu ovaliniu kūnu ir trumpomis kojomis. Galvakrūtinės šonuose yra du kauburėliai su kvapiųjų liaukų išeinančiomis angomis. Akys redukuotos. Danga labai kieta. Gyvena subtropinėse Eurazijos, Afrikos ir Amerikos dalyse. Kai kurios rastos iškasenos kvėpavo plaučiais.

  • Pobūris Eupnoi
    • Šeima Phalangiidae
    • Šeima Caddidae

Šiam pobūriui priklauso šienpjoviai su ilgiausiomis kojomis ir minkšta odine danga. Caddidae šeima išsiskiria ir didelėmis akimis. Eupnoi sutinkami beveik visose klimatinėse zonose ir pačiose įvairiausiose vietose; yra nemažai dieninių rūšių. Vidutinių platumų rūšys lengvai perneša šaltį ir būna aktyvios iki rudens gilumos. Šiam pobūriui priklauso ir įprastos rūšys Phalangium opilio bei Opilio parietinus, kurios sutinkamos ant namų sienų. Dauguma Eupnoi (ypač Phalangiidae) – aktyvūs, greiti sutvėrimai, gyvenantys ant augalų.

  • Pobūris Dyspnoi
    • Šeima Ischyropsalidae
    • Šeima Trogulidae
    • Šeima Nemastomatidae
    • Šeima Dicranolasmatidae

Dypsnoi priklauso lėti, dirvožemyje gyvenantys šienpjoviai. Pavyzdžiui, Trogulus genties rūšys, tokios lėtos, kad šienpjoviai atrodo beveik negyvi. Kojos trumpesnės nei Eupnoi. Danga elastinga, bet būna ir kieta. Pedipalai ploni be čiuptuvų. Patelių kiaušintakis paprastai labai ilgas. Šie šienpjoviai paplitę po visą pasaulį, bet ypač jų daug subarktinėje zonoje.

  • Pobūris Laniatores
    • Šeima Triaenonychidae
    • Šeima Oncopodidae
    • Šeima Phalangodidae
    • Šeima Cosmetidae
    • Šeima Gonyleptidae

Šio pobūrio individai gyvena išskirtinai tropikuose. Pobūris yra pats didžiausias ir mažiausiai ištirtas. Šie šienpjoviai turi naguotus pedipalus ir labai tvirtą kūno dangą. Liemuo kauburiuotas, neretai su neįtikėtinomis ataugomis. Paplitę Centrinėje ir Pietų Amerikoje, pietų Afrikoje, Indijoje, Malaizijos salose, Australijoje. Daugiau ir įvairesnių tropinėje Amerikoje. Subarktikoje randamos tik nedaugelis Phalangodidae rūšių.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Šienpjoviai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka