Šiaurės Vokietijos sąjunga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Norddeutscher Bund
Šiaurės Vokietijos sąjunga
War ensign of the German Empire Navy 1848-1852.svg
1867 – 1871 Flag of the German Empire.svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
Šiaurės Vokietijos sąjunga (raudona). The pietinės vokiečių valstybės prisijungusios prie Vokietijos imperijos 1870 m. vaizduojamos oranžine spalva.
Sostinė Berlynas
Kalbos vokiečių
Vyriausybė Not specified
Prezidentas
 1867–1871 Vilhelmas I
Era Naujieji laikai
 - Konstitucija 1867
 - Vokietijos susivienijimas 1871 m.
Vokietija-orn.png
Vokietijos istorija
Germanija
Frankų imperija, Vakarų slavai
Rytų Frankų karalystė
Šventoji Romos imperija (Vokietijos karalystė)
Reino konfederacija
Vokiečių konfederacija
Šiaurės Vokietijos sąjunga
Vokietijos imperija
Veimaro respublika
Trečiasis Reichas
VDR, VFR
Suvienytoji Vokietija
Vokietijos istoriniai regionai:
Austrija, Bavarija, Švabija, Burgundija, Frankonija, Reino Frankonija, Lotaringija, Žemutinės Provincijos, Žemutinis Reinas, Žemutinė Saksonija, Aukštutinė Saksonija, Prūsija

Šiaurės Vokietijos sąjunga (vok. Norddeutscher Bund) – 1866 m. rugpjūčio 16 d. suburta karinė sąjunga, kuri pagal 1867 m. priimtą konstituciją transformavusi į federaliniu pagrindu organizuotą valstybių junginį. Sąjungai priklausė vokiškos valstybės į šiaurę nuo Maino upės.

Šiaurės Vokietijos sąjungos žemėlapis

Per 1866 m. karą su Austriją Prūsijos ministras - prezidentas Otto von Bismarckas eliminavo nuo vienijimo proceso svarbiausią konkurentę ir pasiekė, kad Austrijos dominuojama Vokietijos Sąjunga būtų paleista. Vietoj jos 1867 m. balandžio 17 d. buvo įsteigta (nuo 1867 liepos 1 d., kai įsigaliojo konstitucija) nauja Šiaurės Vokietijos sąjunga. Ją sudarė 22 vokiečių valstybės, sąjunga apėmė 415 150 km² teritoriją, kurioje gyveno beveik 30 milijonų gyventojų.

Šiaurės Vokietijos sąjungos projektas demonstravo, kaip Otto von Bismarckas suvokė vokiečių suvienijimą. Šį valstybių suvienijimą įkvepė ne vokiečių nacionalizmas, bet siekis įtvirtinti Prūsijos galybę. Bismarckas pats per 5 valandas padiktavo sąjungos konstituciją, kuri perdavė į karaliaus Vilhelmo I, tapusio sąjungos bundesprezidentu, rankas beveik visus užsienio ir vidaus politikos svertus, o Prūsijos ministrą - prezidentą grafą Bismarcką pavertė jos bundeskancleriu ir faktiniu vadovu. Prūsija siuntė 17 atstovų į 43 vietų bundesratą, kuris atliko atsvaros gyventojų renkamam reichstagui vaidmenį. Istorikas istorikas H. A. Winckleris taikliai pastebėjo, kad jau tuomet aiškėjo, kad liberalų vizija apie vokiečių susivienijimą „vienybė ir laisvė“ nebus realizuota; vietoj to vienybė bus pasiekta laisvės sąskaita.

Po sėkmingo karo su Austrija Bismarckas privalėjo skaitytis su Prancūzų imperatoriaus Napoleono III pareiškimu, kad jis nenorįs matyti Prūsijos įtakos piečiau Maino upės, todėl sąjunga buvo įkurta tik į šiaurę nuo šios upės. Bismarckas planavo, kad sąjunga plėsis, įjungdama ir keturias pietines valstybes: Bavariją, Viurtembergą, Badeną ir Heseną-Darmštatą. Jau 1867 m. su kiekviena iš šių valstybių buvo sudarytos gynybinės sąjungos, tad dabar jas siejo su Šiaure ne tik ekonominiai ryšiai per Muitų sąjungą, bet ir kariniai. Tačiau pietinių valstybių Bismarckas neketino prijungti jėga. Jų prijungimą paspartino Prancūzijos-Prūsijos karas (18701871 m.). Įjungimo procesas vyko kelis mėnesius. Iš pradžių tarp Šiaurės Vokietijos sąjungos ir keturių pietinių valstybių buvo pasirašytos atskiros vadinamosios „Lapkričio sutartys“ (vok. Novemberverträge), reglamentavusios prisijungimo sąlygas. 1870 m. gruodžio 10 d. Šiaurės Vokietijos sąjungos reichstagas paskutiniame savo posėdyje priėmė konstitucijos pataisas, kurios Šiaurės Vokietijos sąjungą pavertė Vokiečių imperatoriškuoju reichu, o sąjungos bundesprezidentą – Vokiečių imperatoriumi.