Žaliojo turgaus koplyčia

Žaliojo turgaus koplyčia

Stačiatikių Išganytojo koplyčia
Žaliojo turgaus koplyčia 59°26′22″š. pl. 24°44′49″r. ilg. / 59.439318°š. pl. 24.746857°r. ilg. / 59.439318; 24.746857 (Žaliojo turgaus koplyčia)

Vieta	Estija, Talinas
Statusas	Naudojama
Architektas	Nikolajus Tamas (jaun.), Nikolajus Cheraskovas
Statybų pradžia	1909 m.
Statybų pabaiga	1909 m.
Savininkas	Rusijos stačiatikių bažnyčia
Paskirtis	Koplyčia
Stilius	Modernizmas
Kaina	5106 rub.

Žaliojo turgaus koplyčia (est. Rohelise turu kabel) – rusų stačiatikių koplyčia, esanti Estijoje, Talino senamiestyje, Žaliojo turgaus (Roheline turg) rajone, ties gatvių Olevimägi ir Pikk sankirta. Ji stovi trikampiame skvere, vienoje iš nedaugelio žaliųjų erdvių tankiai užstatytame kvartale. Praeityje čia vykdavo žuvies turgūs, vėliau prekiauta daržovėmis, gėlėmis. Turistų lankoma vieta, šalia įrengta poilsio zona, kuri vasarą naudojama kaip lauko kavinės terasa.

Istorija

Nuo seno šioje vietoje stovėjo akmeninė koplytėlė su Išganytojo ikona, aliejine lempa ir aukų rinkimo dėžute. Iš pasakojimų žinoma, kad ją pastatė vietos rusų daržininkai aikštėje, kur jiems buvo leista prekiauti daržovėmis. Išlikęs senosios belangės koplytėlės aprašymas Revelio (dab. Talino) parapijos administratoriaus Aleksandro Smirnovo 1907 m. kovo 10 d. raporte.^[1] Ji buvo kvadratinės formos – po pusantro aršino iš abiejų pusių, sumūryta iš akmenų, su geležiniu stogu ir metaliniu kryžiumi virš jo. Priekinėje pusėje buvo niša, kurioje už stiklinių durelių įtaisytas suzdaliečių stiliumi tapytas Išganytojo atvaizdas (16x16 verškų dydžio). Ikoną nušvietė virš jos pakabinta negesinama aliejinė lempa.

Koplytėlė nukentėjo per 1905 m. Rusijos revoliucijos įvykius. Rudens vakarą triukšminga gatvės minia sunaikino vyno parduotuvę priešais koplytėlę. Tada smurtautojai atkreipė dėmesį į šventovę: ją išplėšę, subadė kabojusią ikoną, sudaužė lempą, pasisavino aukų dėžutę. Išniekinta ikona buvo nuvežta į Revelio katedrą. Vėliau ji parapijiečių lėšomis sutaisyta ir patalpinta dideliame rėme. Miesto stačiatikiai sugriautos koplytėlės vietoje nusprendė pastatyti naują – didelę granitinę. Jai statyti lėšas paaukojo Revelio pirklio, Didžiosios gildijos nario Aleksejaus Koršunovo šeima.^[1]

1907 m. balandžio 14 d. gubernatorius patvirtino koplyčios projektą, kurį parengė estų architektas Nikolajus Tamas (jaun.), Imperatoriškosios dailės akademijos auklėtinis. 1909 m. vasarą visiems statybos darbams vadovavo provincijos architektas Nikolajus Cheraskovas. Koplyčiai statyti atvežtas granitas iš Suomijos, užsakytos ąžuolinės durys ir langai, du paauksuoti pušiniai ikonų dėklai, marmurinė žvakidė, varinis turėklas. Ant koplyčios įtaisytas paauksuotas kupolas su stačiatikių kryžiumi virš jo. Viduje paklotos raštuotos grindys, padaryta atkurtos senosios ikonos kopija. Visų darbų kainą, 5106 rublius, sumokėjo A. Koršunovas (jam vėliau suteiktas Garbės piliečio vardas). 1909 m. spalio 18 d. koplyčia pašventinta. Ta proga surengta iškilminga ikonos nešimo procesija nuo stačiatikių katedros į koplyčią. Eisenoje dalyvavo garnizono kariai, karinės ir civilinės valdžios atstovai, vėliavnešių draugija, daug maldininkų. A. Koršunovas kreipėsi į vyskupą palaiminimo rengti kasmetinę religinę procesiją senosios koplytėlės sunaikinimo dieną. Bet konsistorija nemanė, kad naudinga žmonių atmintyje įamžinti šventovės pogromo dieną, bet leido katedros dvasininkams naujojoje koplyčioje rengti pamaldas.^[1]

Koplyčia iškilo minint Rusijos caro Nikolajaus II įžengimo į sostą 15-ąsias metines.^[2]^[3]^[4] Ji pergyveno kovos su „monarchinės valdžios liekanomis“ metus, kai 1920–1922 m. Taline buvo nugriautos stačiatikių koplyčios Viru aikštėje ir Baltijos stotyje. Paskutinį kartą išnykimo grėsmė virš koplyčios pakibo 1979 m. Tuomet bandant susilaukti palankumo iš centrinės valdžios, nuspręsta atsikratyti statinio, kuris „neturėjo nei architektūrinės, nei meninės vertės“. Koplyčia turėjo būti nugriauta arba perkelta į Pühtitsa vienuolyną Rytų Viru apskrityje. Statybų dienos buvo suskaičiuotos, jei ne atsitiktinumas: Pikk ir Olevimägi gatvių kryžkelės nuotrauka pateko į „Intourist“ išleistų atvirukų rinkinį, skirtą 1980 m. Olimpinės regatos Taline svečiams. Kad gidai nekeltų klausimų dėl dingusio, atviruke užfiksuoto pastato, pasak šiuolaikinės miesto legendos, nuspręsta koplyčią palikti.^[5]

Religinėms reikmėms koplyčia tarnavo maždaug iki 1960 m. Vėliau dingo Išganytojo ikona, sakralinis pastatas buvo naudojamas kaip telefono būdelė ir galiausiai kaip religinės atributikos, atvirukų kioskas.^[6] 1990–ųjų pradžioje uždarius kioską, koplyčia liko tuščia. 2009 m. koplyčiai minint šimtmečio jubiliejų, Talino valdžios sprendimu ji neatlygintinai perduota Maskvos patriarchato stačiatikių bažnyčiai, Aleksandro Neviškio katedros parapijai.^[7] 2009 m. spalio 17 d. ji buvo pašventinta.

Architektūra

Atvirai konservatyvioje stačiatikių bendruomenėje Žaliajame turguje pastatyta koplyčia priskiriama „šiaurietiškojo“ moderno stiliui, kuris iki XX a. pirmojo dešimtmečio pabaigos pakeitė Helsinkio, Stokholmo ir Sankt Peterburgo architektūrinę išvaizdą. Be to, šiaurinis modernizmas daugiausia buvo naudojamas civilinėje statyboje, todėl toks stilius yra unikalus Talino stačiatikių architektūroje.^[5]

Granitinio mūro koplyčia nedidelė, vienos patalpos, kvadratinio plano, su kūgišku aštuonkampiu stogu ir paauksuotu kupoliuku su kryžiumi. Pastatyta ant masyvaus pamato, sudėto iš to paties pilko granito rustuotų blokelių. Nuo gatvės pastatą remia atraminė siena. Viduje saugomos dvi ikonos: Išganytojo ir švietėjo Platono su kankiniais Michailu ir Nikolajumi. Ikonos šiuolaikinės, dailininko Minino nutapytos aliejiniais dažais ant nerūdijančio plieno lapų.^[1]