Šv. Kirilas Aleksandrietis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šv. Kirilas Aleksandrietis (sen. gr. Κύριλλος Ἀλεξανδρείας, 376–444 m.) – Aleksandrijos patriarchas nuo 412 iki 444 m., teologas, vienas Bažnyčios Tėvų. Krikščionių šventasis. Pasižymėjo kovoje su erezijomis. Savo raštuose aiškino evangelijas, Apaštalų laiškus, Švč. Trejybės dogmą. Žmonijos išganymo sąlyga laikė dieviškumo ir žmogiškos prigimties vienovę Kristuje.

412 m. jis pakeitė savo dėdę Teofilių Aleksandrijos arkivyskupo pareigose ir tęsė pirmtako veiklą, nukreiptą prieš kitus tikėjimus. Viena pirmųjų akcijų buvo krikščionių sektos, III a. įkurtos Novaciano ir 250 m. nuo Bažnyčios atskilusios Decijaus valdymo laikais, pasekėjų bažnyčių uždarymas. Laikydamiesi griežtų gyvenimo taisyklių, jie savo bažnyčiose sukaupė nemažus turtus. Su jam būdingu iškalbingumu, Kirilas pasakė karštą pamokslą ir minios krikščionių užpuolė novacianiečius. Bažnyčios buvo nusiaubtos, o jų turtai perėjo į Kirilo rankas.

Arkivyskupas Kirilas su prefektu Orestu varžėsi, kas turi valdyti miestą. Orestas buvo krikščionis, tačiau nenorėjo perleisti valdžios bažnyčiai. Varžytinės dėl valdžios pasiekė savo viršūnę, kai žydų ekstremistai nužudė krikščionis. Kirilo vedamos minios išvijo žydus iš Aleksandrijos ir plėšė jų namus. Tuštėjo sinagogos, užsidarinėjo parduotuvėlės, sandėliai, privatūs namai. Orestas pasiskundė valdžiai Konstantinopolyje. Tačiau dosniai papirkęs, Kirilas savaip aiškino įvykius, versdamas kaltę patiems judėjams. O kai Orestas atsisakė susitaikyti, Kirilo vienuoliai pabandė nesėkmingai jį nužudyti – tik sužeidė. Sučiuptas vienas užpuolikų vardu Amonijus buvo nubaustas, tačiau iškart Kirilo priskintas kankinių ratui suteikiant Taumasijaus („Stebuklingojo“) vardą.

415 m. Kirilui arkivyskupaujant Aleksandrijoje, krikščionys patykojo Hipatiją grįžtančią į namus, išvertė iš vežimo ir nutempė į bažnyčią, vadinamą Caeserium, kur nuplėšė visus drabužius ir tada austrių geldelėmis gyvai nudrėskė odą. Sudraskę kūną į dalis, jos sudarkytas galūnes nunešė į vietą, kuri vadinama Cinaron, kur jas sudegino.

429–441 m. Kirilas parašė Romos imperatoriaus Juliano traktato „Prieš Galilėjiečius“ paneigimą „Prieš Julianą Apostatą“, kuris buvo skirtas imperatoriui Teodosijui II, ir sudarė ne mažiau kaip dvidešimt knygų.

Tarp Aleksandrijos ir Antiochijos mokyklų vyko senas ginčas dėl skirtingo Kristaus įsikūnijimo aiškinimo. Kai Nestorijus tapo Konstantinopolio arkivyskupu ir pradėjo neigti Kristaus kančią, Kirilas ėmė protestuoti. Byla pateko pas popiežių Celestiną I, kuris pasmerkė Nestorijų ir liepė Kirilui jį pašalinti iš pareigų. Kirilas vadovavo Visuotiniam Efeso susirinkimui (431 m.), kuriame daugiau kaip 200 vyskupų išnagrinėjo ir atmetė visas Nestorijaus ir jo šalininkų sukurtas doktrinas. Arkivyskupas Jonas Antiochietis kartu su 42 vyskupais atvyko pavėlavęs, pareiškė kad Nestorijus nekaltas, susirinko į neoficialią konklavą ir paskelbė, kad atleidžia iš pareigų Kirilą. Imperatorius suėmė ir Nestorijų, ir Kirilą, bet pastarąjį netrukus paleido, nes atvyko popiežiaus legatas ir įsikišo į šį reikalą. 433 m. arkivyskupo Jono grupė taip pat pasmerkė ereziją, o Nestorijus buvo ištremtas.