Šelio kultūra
Šelio kultūra (pranc. Chelléen) – ankstyvojo paleolito archeologinė kultūra, pavadinta nuo buvusio Šelio (Chelles) miesto (Sena ir Marna, dab. Paryžiaus priemiestis), kurio apylinkėse XIX a. viduryje buvo aptikta seniausiojo žmogaus (archantropas) stovykla.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šelio kultūra prieš 1,5 mln. – 400 000 metų buvo paplitusi Prancūzijoje. Žmonės – klajokliai, gyveno nedidelėmis grupėmis olose, bendrai medžiojo, rinko augalinį maistą. Būdingi stambūs grubiai apdirbti įrankiai – kirtikliai, šiek tiek aptašyti akmenys. 1869 m. šią kultūrą išskyrė Gabrielis de Mortiljė. Dabar dažniausiai laikoma Ašelio kultūros ankstyvuoju laikotarpiu.[1] Jai gimininga ir vėlesnė Abevilio kultūra.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Šelio kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 36 psl.
