Vytautas Mačiuika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vytautas Mačiuika (1929 m. spalio 31 d., kitais duomenimis: 1930 m. gruodžio 31 d. Kaunas1999 m. spalio 14 d. Vilnius) – Lietuvos rašytojas, skulptorius.

Pirmoji nuotrauka po išlaisvinimo. Gastello, 1955-03-05. A. Talandžio nuotr.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antano Mačiuikos sūnus. 1944 m. už pogrindinę veiklą suimtas, kalintas Kalinine, Toržoko, Pečioros, Taišeto, Magadano lageriuose; 3 kartus teistas, 2 kartus pabėgo, 1955 m. paleistas. 1964 m. baigė skulptūrą Lietuvos dailės institute.

Rašytojas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išleido eilėraščių rinkinius „Negludinti akmenys“ (1965 m.), „Ritmai“ (1978 m.), „Prorėžos“ (1980 m.), „Duburiai“ (1983 m.), „Atminties vingiai“ (1987 m.), „Vilties valanda“ (1990 m.). Poezijai būdinga tvirta pilietinė ir dorovinė pozicija, publicistinė raiška. Autobiografinio romano „Savi ir svetimi“ (2 d. 19921994 m.) personažai – pasipriešinimo sovietinės okupacijos režimui dalyviai, taip pat istoriniai veikėjai Antanas Sniečkus, Kazys Preikšas, Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, Ivanas Bagramianas ir kt. Svarbiausi romano įvykiai klostosi Lietuvoje, bet pasakojimo siužetinės linijos tęsiasi iki Maskvos, Vokietijos, Amerikos. Kalba protokolinė, dokumentiškai tiksli, kartais su tam tikra ironija. Tokiu pat stiliumi parašytos ir „Šiaurės novelės“ (1996 m.) – autoriaus gyvenimo kronika.

Skulptorius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukštųjų Šančių karių kapinės. Paminklas St. Dariui ir St. Girėnui (skulpt. Vytautas Mačiuika, 1968 m.)

Parodose dalyvavo nuo 1961 m.; individualios parodos surengtos Vilniuje (1971 m., 1980 m.). Kūriniams daugiausia naudota bronza, medis, granitas, marmuras. Sukūrė skulptūrinių reljefų (Poetas Jonas Graičiūnas 1973 m.), portretinių („Rasa“ 1968 m., Poetas Justinas Marcinkevičius 1977 m.), dekoratyvinių („Šaltinis Palangoje“ 1970 m.) skulptūrų, antkapinių paminklų (Steponas Darius ir Stasys Girėnas Aukštųjų Šančių karių kapinėse Kaune, su architektas V. ir A. Nasvyčiais 1968 m., Jonas Kazlauskas, Saulės kapinėse Vilniuje 1973 m.), medalių (Vilniaus universiteto profesorius Jonas Kazlauskas 1979 m., SSRS liaudies artistė Nijolė Ambrazaitytė 1986 m.), monumentų (Janis Zūčis Rygoje 1966 m., Herkus Mantas Klaipėdoje 1976 m.).

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Rinktiniai raštai, 2 t. Vilnius 1997.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vytautas Mačiuika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 757 psl.