Vojtěch Srba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Voitechas Srba (ček. Vojtěch Srba; vok. Adalbert Srba; 1855 m. liepos 17 d. Grosau[1], Austrija – 1927 m. kovo 23 d., Chvalnove, Moravija) – čekų kilmės Romos katalikų kunigas, slavų priešistorės ir lietuvių kalbos tyrinėtojas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Olomouce studijavo teologiją, 1879 m. įšventintas kunigu. Tarnavo įvairiose Olomouco arkivyskupijos parapijose: Klokočeve (vok. Gross Glokersdorf) 1879–1880 m., Pitarnėje u Osoblahy 1880 m., Neplachovicėje 1881–1882 m., Sedzišove (vok. Roewersdorf) 1883 m., Dvorce (vok. Hof) 1883 m., Vranovicėje 1885–1897 m., Hošticėje u Zdonek 1897–1907 m., Partutovicėje 1907–1914 m., Chvalnove 1914–1927 m.

Domėjosi slavų priešistore, ta tema išleido dvi knygas ir paskelbė keletą straipsnių čekiškose laikraščiuose Vychovatelský listy ir Hlasy svatohostýnské. Savarankiškai išmoko lietuvių kalbą, tyrinėjo jos sintaksę ir rūpinosi grynumu. Šiais klausimais rašė į Vilties laikraštį ir Draugijos žurnalą[2], sekė įvykius Lenkijos valdomame Vilniaus krašte – prenumeravo ten leidžiamą laikraštį Lietuvos rytai. Kartu su Jonu Basanavičiumi paskelbė darbą apie senųjų trakų ir lietuvių galimus kalbinius ryšius. Buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos užsienio nariu–korespondentu.[3]

Voitecho Srbos išlikęs archyvas saugomas Arkivyskupijos bibliotekoje Kromerižo pilyje.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]