Vladislovas Komaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vladislovas Komaras
Gimė: 1910 m. lapkričio 11 d.
Raguvėlė, Rusijos imperija
Mirė: 1944 m. birželio 20 d. (33 metai)
Paberžė, Trečiasis Reichas
Sutuoktinis(-ė): Wanda Komar
Vaikai:

Marija Beata Komar
Władysław Komar

Veikla: Dvarininkas, sportininkas, karininkas

Vladislovas Komaras (1910 m. lapkričio 11 d. Raguvėlėje, Rusijos imperija1944 m. birželio 20 d. Paberžėje, Trečiasis Reichas) – dvarininkas, sportininkas, karininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1910 m. lapkričio 11 d. Raguvėlėje, kilmingoje Komarų šeimoje Raguvėlės dvare. Tėvai Konstantinas Komaras (1864–1940) ir Kotryna Komaraitė-Komarienė (1878–1919) – dvarininkai, bajorai, paskutiniai Raguvėlės dvaro valdytojai. Sesuo Kotryna Komaraitė-Pšezdzieckienė (1909–1983) – dvarininkė, Rokiškio grafo Aleksandro Pšezdzieckio (1911–1944) žmona.

1928 m. baigė Poznanės gimnaziją. 19281934 m. studijavo Žamblu žemės ūkio institute, kur įgijo agronomo išsilavinimą, bei Poznanės universitete. Studijuodamas Poznanėje, V. Komaras aktyviai sportavo, buvo lengvaatletis, Poznanės sporto klubo AZC narys, Lenkijos 110 metrų barjerinio bėgimo ir šuolių į aukštį rinktinių narys. 1931 m. jis dalyvavo ir Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybėse, tapo šuolio į aukštį rungties čempionu, peršokęs 1,77 metro. Grįžęs į Lietuvą, jis toliau sportavo, buvo Kauno lenkų sporto klubo Sparta narys, Lietuvos šuolių į aukštį rinktinės narys. Europos čempionate jis peršoko 1 m 80 cm ir laimėjo 7-ąją vietą (1934 m.). 19341940 m. V. Komaras gyveno gimtajame dvare Raguvėlėje, 19401941 m. – Kaune.

Prasidėjus II pasauliniam karui įsitraukė į pogrindinę Armijos krajovos veiklą, turėjo slapyvardį Malutki. Po to, kai 1939 m. rugsėjį Lenkija buvo vokiečių užpulta bei nugalėta, jis buvo vienas svarbiausių pagalbos internuotiems Lietuvoje lenkų kariškiams organizatorių, išleidęs tam daug savo asmeninių lėšų. Daugumą kariškių V. Komaras nukreipdavo į Vilniuje besikuriančias lenkų pogrindžio organizacijas, su kuriomis pats nuolat palaikė ryšius.

1941 m. birželį, vokiečiams okupavus Lietuvą, V. Komaras persikėlė į Vilnių. Kartu su Vilniaus srities komisaro Horsto Vulfo administracija jis organizavo okupacinės žemės ūkio tvarkymo bei panaudojimo bendrovės Landbewirtschaftungsgesellschaft Ostland (Ostlando krašto žemės ūkio tvarkymo susivienijimas) Vilniaus skyrių ir buvo paskirtas šios įstaigos direktoriaus vokiečio Wilhelm Kube pavaduotoju.

Keletą metų V. Komaras buvo Vilniaus apygardos komisariato teritorijoje buvusių dvarų, tapusių okupacinei valdžiai pavaldžiais valstybiniais ūkiais, faktinis valdytojas. Jo iniciatyva daugumos dvarų ir dvarelių tiesioginiais valdytojais buvo paskirti vietiniai lenkai ar net iki tol buvę tų dvarelių savininkai, kai kitoje Lietuvos dalyje dvarų valdymą perėmė vokiečiai. Dirbdamas vokiečių okupacinėse struktūrose, V. Komaras taip pat informuodavo Armijos krajovos pogrindžio vadovybę apie nacių rengiamas lenkų jaunimo gaudynes darbams reiche ir taip padėjo išgelbėti daug jaunimo nuo šios prievolės.

V. Komaro vadovaujami dvarų valdytojai savo pozicijas panaudojo lenkų visuomenės interesams – padėjo aprūpinti maistu Vilniaus lenkų inteligentiją, vėliau tiekė maistą Armijos krajovos daliniams. Ši veikla yra prieštaringai vertinama: lenkų istorikų yra pripažinta rezistencine, o lietuvių – kaip kolaboravimas ir karinė intervencija Lietuvoje. Manoma, kad V. Komaras galėjo būti vienas iš daugelio Armijos krajovos ir vietinės nacių karinės vadovybės tarpininkų apginkluojant vietos būrius neva kovai su artėjančiais sovietais ar jų gaujomis miškuose, tačiau iš tikrųjų lenkų nacionalistinei kovai su lietuvių savisaugininkais bei policininkais. Tokia jo veikla sudarė galimybes Armijai krajovai kontroliuoti didelę Rytų Lietuvos teritorijos dalį. V. Komaras kiek laiko praleido ir Vokietijoje, kur, kaip spėjama, buvo užverbuotas vokiečių žvalgybos tarpininkauti tarp vokiečių ir lenkų karinio pogrindžio, nukreipto prieš sovietinę invaziją.

Nuo 1941 m. iki gyvenimo pabaigos jis taip pat buvo Glitiškių valstybinio dvaro administratorius. Buvo nužudytas 1944 m. birželio 20 d. prie Paberžės, kai grįždamas iš Glitiškių žudynių vietos pateko į lietuvių policijos savisaugos bataliono karių pasalą. Palaidotas Rasų kapinėse.

Buvo vedęs, žmona Wanda Komar (1910–1988) – sportininkė rutulio stūmikė, Lenkijos čempionė. Augino dukterį ir sūnų. Duktė Marija Renata Komar-Pszezdecka (g. 1937 m.) – dailininkė keramikė restauratorė, sūnus Wladyslaw Komar (1940–1998) – sportininkas, rutulio stūmikas ir dešimtkovininkas, Miuncheno (1972 m.) olimpiados čempionas ir 14 kartų Lenkijos čempionas, aktorius.[1]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Longin Tomaszewski, Kronika wileńska 1941-1945, Oficyna Wydawnicza Pomost, Warszawa, ISBN 83-85521-09-7
  • Irena Sławińska, Szlakami moich wód, Norbertinum, Lublin 2004, ISBN 83-7222-177-4

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]