Vladimir Horowitz

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vladimiras Horovicas
Vladimir Horowitz 1986.jpg
Vladimiras Horovicas 1986 m.
Gimimo vardas: Владимир Самойлович Горовиц
Gimė: 1903 m. spalio 1 d.
Kijevas, Rusijos imperija
Mirė: 1989 m. lapkričio 5 d. (86 metai)
Niujorkas, JAV
Palaidotas: Milano monumentų kapinės
Tautybė: žydas
Veikla: pianistas
Sritis: Vakarų klasikinė muzika
Alma mater: Kijevo konservatorija
Žymūs apdovanojimai:

Prezidento laisvės medalis, Garbės legiono ordinas, Grammy apdovanojimai

Commons-logo.svg Vikiteka: Vladimir HorowitzVikiteka
Parašas
Horowitz Signature.png

Vladimiras Horovicas (Vladimir Horowitz; 1904 m. spalio 1 d. – 1989 m. lapkričio 5 d.) – Jungtinių Amerikos Valstijų pianistas, vienas žymiausių XX a. pianistų virtuozų.

Gimė žydų šeimoje Rusijos imperijoje (Kijeve, kitur nurodoma, kad Berdyčive).[1] 1921 m. baigė Kijevo konservatoriją. Gastroliavo po pilietinio karo siaubiamą Rusijos imperiją, surengė 23 koncertus Petrograde. 1925 m. emigravo pradžioje į Vokietiją, o nuo 1928 m. gyveno Niujorke. Ten jau po debiutinio koncerto Karnegio salėje susilaukė didelio susižavėjimo. Vėliau koncertavo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europos šalyse, rengė jaunuosius pianistus (Niką Kaufmaną, Ivaną Deivisą, Baironą Dženisą, Garį Grafmaną ir kt.).

Vladimiro Horovico repertuarą sudarė daugiausia Piotro Čaikovskio, Ferenco Listo, Modesto Musorgskio, Aleksandro Skriabino, Frederiko Šopeno kūriniai. Sukūrė daug fortepijoninių parafrazių ir transkripcijų.[2]

Vladimiras Horovicas apdovanotas 26 „Grammy“ apdovanojimais (iš jų 1990 m. – už viso gyvenimo nuopelnus), Prancūzijos, Italijos, JAV valstybiniais apdovanojimais.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Зильберман Ю. «Горовиц был мне как брат…» Письма Н.Мильштейна В.Горовицу: от повседневности к творчеству. – Киев, 2016. – 224 с.
  2. Rūta Prusevičienė. Horowitz Vladimir. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005