Veit Stoß

Vitas Štosas (vok. Veit Stoß, lenk. Wit Stwosz, 1438 arba 1447 – 1533 m.) – Vokietijos vėlyvosios gotikos skulptorius, medžio drožėjas, tapytojas, graveris.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vitas Štosas gimė, skirtingais tvirtinimais, 1438 arba 1447 m. Švabijoje. Mokėsi Niurnberge. Tarp 1477 ir 1496 m. daugiausiai dirbo Lenkijoje, Bohemijoje ir Vengrijoje.

Reikšmingiausiu jo kūriniu buvo didysis altorius, sukurtas 1477−89 m. iš dažytos liepos medienos Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje Krokuvoje. Teigiama, kad tai yra didžiausias gotikinis altorius.

Kitais V. Štoso žymiais projektais buvo Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio Kazimiero medinis kapas Vavelio katedroje ir kardinolo Zbignievo Olesnickio marmurinis kapas Gniezno katedroje.

1496 m. grįžo į Niurnbergą, kur patyrė didžiulį 1265 guldenų nuostolį spekuliuodamas variu. 1503 m. jis sufabrikavo vekselį. Suktybei išaiškėjus skulptorius buvo paženklintas į abu skruostus ir jam uždrausta išvykti iš miesto. 1504 m. V. Štosas visgi pabėgo ir trumpai dirbo Miunerštade, spalvojo T. Rymenšneiderio Šv. Marijos Magdalenos altorių ir sukūrė 4 tapybos epizodus jo sparnuose Šv. Kilijono tema. Tai buvo vieninteliai V. Štoso dokumentuoti tapybos darbai.

Vėliau grįžo į Niurnbergą ir su imperatoriaus Maksimilijono tarpininkavimu pratęsė karjerą. 1505−1507 m. sukūrė Šv. Andriaus medinę skulptūrą Šv. Sebaldo bažnyčios chore. V. Štosas daug dirbo vietos privatiems užsakovams ir bažnyčioms, kūrė graviūras. Įspūdingiausiu jo kūriniu buvo „Angelų pasveikinimas“ (1517−1518), pakabintas Šv. Lauryno bažnyčios choro lubose. Prasidėjus reformacijai šis darbas 1529 m. buvo uždengtas ir tokiu išliko iki 1806 m. V. Štosas 1520−1523 m. sukūrė Šv. Marijos altorių karmelitų vienuolynui, kurį užsakė jo sūnus Andreas, kuris buvo vienuolyno prioru. Prasidėjus reformacijai ir 1525 m. paleidus vienuolyną V. Štosui už šį kūrinį nebuvo užmokėta (1543 m. perkeltas į Bambergo katedrą). V. Štosas dirbo bent iki 1532 m. ir mirė 1533 m. Niurnberge.